Pamarys. Keliaujame po Mažąją Lietuvą

Mes su žmona esame „dvi neramios dušios“ ir negalime ramiai sėdėti namuose. Atėjus savaitgaliui vis stengiamės kažkur ištrūkti. Tai gali būti kelių valandų pasivaikščiojimas pažintiniais takais aplink Vilnių arba poros dienų pažintinė kelionė į kažkurį Lietuvos kampelį. Tų kelionių po Lietuvą buvo nemažai, tame tarpe ir po Žemaitiją, ir po Pamarį. Tiesiog tuomet dar nerašiau apie keliones. Ši pirmoji apie kurią rašau. Tik nereikėtų Pamario painioti su Žemaitija. Pamarys – tai sąlyginis pavadinimas, reiškiantis „šalia Kuršių marių“, o istorinis-etnografinis būtų Mažoji Lietuva. Mažoji Lietuva (seniau dar vadinta Prūsų Lietuva) man artima tuo, kad mano močiūtė (iš tėvo pusės) kilusi iš šio krašto. Tik suaugęs ir pradėjęs domėtis istorija supratau, kodėl mano močiutė laisvai kalbėjo lietuviškai, žemaitiškai ir vokiškai. Aš į istorijos vingius labai nesigilinsiu. Wikipedijoje pakankamai informacijos.
2024.08.03 (Šeštadienis)
Dienai buvo numatytas maršrutas Vilnius-Veiviržėnai-Vanagai-Priekulė-Dreverna-Svencelė-Ventė-Laukupiai-Venckai. Tai apie 380 km ir nepilnos 5 val. Tai tik važiavimo laikas. O dar buvo objektų apžvalga.
Vilnius – Veiviržėnai. 283 km, 2 val 47 min.

Veiviržėnai

Veiviržėnus pasirinkau, tiesiog kaip pakeliui esantį miestelį, kuriam galima skirti kokį pusvalandį Šv.Mato bažnyčios ir Veiviržio slėnio apžiūrai. Oi kaip aš klydau! Tai miestelis kuris viršijo visus mūsų lūkesčius ir jo apžiūrai gali neužtekti ir visos dienos. Kai mes atvykome, miestelyje vyko statybos. Gatvės išraustos, tiesiami vamzdynai, klojami šaligatviai ir naujai asfaltuojamos gatvės. Net ir vykstant statyboms, matėsi, kad tai labai įdomus miestelis, o po visų remontų bus dar patrauklesnis. Jau po šio miestelio supratau, kad mūsų dienos planas eina „šuniui ant uodegos“. Bet tikrai nesigailėjome čia užtrukę ilgiau negu planavome.

Veiviržėnų Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia
Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – ryškus XVIII a. Žemaitijos liaudies tradicijų sakralinėje pastatų statyboje pavyzdys, kurį būtina aplankyti. Bažnyčios interjere išsaugoti XVIII-XIX a. įrangos elementai, sukurti profesionalių menininkų: altoriai, kilnojamieji altorėliai, dailės vertybės. Įspūdingiausi dailės kūriniai išlikę net septyniuose bažnyčios altoriuose. Pirmoji medinė bažnyčia 1639 m. pastatyta Rietavo seniūno, o darbartinė Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia atstatyta 1882 m. Nepraleiskite progos vasarą apsilankyti didžiausioje Veiviržėnų šventėje – Šv. Marijos Magdalenos atlaiduose. Šventė anaiptol neapsiriboja iškilmingomis apeigomis bažnyčioje. Jau nuo seno šventė suburia ir įtraukia visus vietinius gyventojus ir jų artimuosius, gimines. Atlaidai tradiciškai švenčiami sekmadienį, po liepos 20 dienos.
Veiviržėnų Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia
Jaunimo g. 6, Veiviržėnai, 96273 Klaipėdos r. sav.
Parkingas GPS 55.600021, 21.599277

Veiviržo slėnis
Atnaujintas miestelio slėnis yra puiki vieta pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru bei atitrūkti nuo miesto šurmulio. Čia iš senų durų, molio ir kitų medžiagų sumeistrauta miestelio legendą pasakojanti įspūdinga instaliacija. Šiuo projektu norima atskleisti miestelio savitumą bei išskirtinumą. Vasaros laiku Veiviržo upės slėnyje yra organizuojamos kino naktys, kurios pritraukia didelį skaičių dalyvių ne tik iš Veiviržėnų, bet ir iš viso Klaipėdos rajono. Išskirtinio vasaros festivalio „Filmų naktys slėnyje“ metu galima žiūrėti filmus po atviru dangumi, tiesiog iš savo automobilio.
Veiviržo slėnis
Dariaus ir Girėno g. 22, Veiviržėnai, 96275 Klaipėdos r. sav.
Parkingas GPS 55.598314, 21.601630

Dėl laiko trūkumo neaplankėme Veiviržėnų piliakalnio. Nes pagal atsiliepimus ten nieko įspūdingo. Todėl visą dėmesį sutelkėme į Veiviržio slėnio instaliaciją ir žinoma į „sekretą“.
Veiviržėnų sekretas
Kas tai? „Sekretas“ (rus.Sekret – liet.Paslaptis) – tai po stiklu paslėpta instaliacija. Bent jau mano bendraamžiai žino, nes vaikystėje darydavo sekretus. Po stiklo šuke, padėdavo lauko gėlių žiedų ar kažkokių smulkių daiktų. Visa tai paslėpdavo užpildami smėliu. Nuvalius smėlį, atskleisdavo paslaptį – sekretą - instaliaciją paslėptą po stiklo šuke. Instaliacija Veiviržio slėnyje vaizduoja Veiviržėnų legendą – koplyčios pernešimą per vieną naktį iš miestelio centro į naująsias kapines. Tai kūrybinėse dirbtuvėse užgimęs projektas. Kaip užsispyrę veiviržėniškiai 1866 m. tempė miestelio koplyčią per brastą. Koplyčią, statytą 1791 m., stovėjusią miestelio centre, Šv. Jurgio kapinėse, parapijiečiai pernešė per Veiviržo brastą į naująsias kapines. Nes Dievo namams buvo kilusi grėsmė, katalikų koplyčia galėjo virsti cerkve.
Veiviržėnų sekretas
Veiviržėnų slėnis
GPS 55.597234, 21.598486

Toliau logiška būtų pasakoti apie koplyčią perneštą į Veiviržėnų kapines, bet iki jos reikia pavažiuoti, o miestelio centre yra Veiviržėnų Šv.Jurgio senosios kapinės. Ten yra lankytinas objektas.
Veiviržėnų lurdas
Šv.Jurgio kapinių teritorijoje yra pastatytas Švč.Mergelės Marijos lurdas. Pasak legendos, Veiviržėnuose gyvenusi panelė Rudgalvytė labai sirgo ir jokie daktarai negalėjo jos pagydyti. Kartą ji susapnavo, kad reikia pastatyti Lurdo koplyčią. Taip ji ir padarė. Kai klebonas koplyčią pašventino, Rudgalvytė repečkom atšliaužė pabučiuoti Šv.Marijos kojų. Netrukus panelė ir išgijo. (Legendą pasakojo P. Žilius 1996 m.)
Veiviržėnų lurdas
Laisvės g. 6A, LT-96275, Veiviržėnai

Veiviržėnų kapinių koplyčia
Koplyčia pastatyta apie 1791 m. Veiviržėnų miestelyje. Koplyčia Šv. Jurgio senosiose kapinėse miestelyje stovėjo iki XIX a. vidurio. Šios kapinės veikė XVII–XIX a. Augant Veiviržėnams, kapinės išsiplėtė į visą buvusio šventoriaus teritoriją. Caro valdžia uždraudė laidojimus miestelio teritorijoje ir koplyčią norėjo paversti cerkve. Kaip jau minėta anksčiau, užsispyrę veiviržėniškiai 1866 m. pertempė miestelio koplyčią per Veiviržio brastą ir pastatė naujose kapinėse. Pagal senųjų veiviržėniškių pasakojimus, per tą laiką jie girdė vietinį uriadniką (caro valdininką), kol buvo baigtas koplyčios perkėlimas. Perkėlus koplyčia svarbu buvo spėti iškelti kryžių ant bokšto, tuomet Rusijos caro įsakas jau nebegaliojo.
Veiviržėnų kapinių koplyčia
Veiviržėnų kapinės
Taikos g. 12, Veiviržėnai, 96272 Klaipėdos r. sav.
https://veivirzenuparapija.lt/

Už 13 km, 13 min.

Vanagai

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia
Niekuo labai neišsiskirianti, ganėtinai kukli, bet grakšti bažnyčia. Bažnyčios pastatą suprojektavo Ragainės meistras Tamošaitis (Tomascheit, kituose šaltiniuose – Tumascheit). Atrodo, kad jis ne tik suprojektavo jį, bet ir tiesiogiai vadovavo statybos darbams. Kertinis naujųjų maldos namų akmuo padėtas 1907 m. vasarą. Pastatytos bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko 1909 m. vasario 21 d. Laikytos dvejos pamaldos – vokiečių ir lietuvių kalbomis. Beje šią bažnyčią jaunystėje lankė rašytoja I.Simonaitytė. Savo prisiminimuose rašytoja mini ir Vanaguose dirbusius evangelikų liuteronų kunigus: Martiną Melhorną ir savo globėją Emilį Rudolfą Hugo Bleiweissą. Pastarasis dvasininkas pirmasis pastebėjo ir įvertino išskirtinius Mažosios Evikės gabumus, ją globojo ir pasirūpino jos gydymu. E.Bleiweissas Vanaguose kunigavo iki 1913 m. Perkeltas į Vyžius netrukus, po poros metų, ten ir mirė. 1970 m. rašytojos pastangomis iš Vyžių kapinaičių į Vanagus atgabenti E. Bleiweisso palaikai. Taip I.Simonaitytė atsidėkojo jaunystėje ją globojusiam, gydytis į Angerburgą nuvežusiam kilniam žmogui. Būtina pasakyti, kad rašytoja, kiek įstengdama, ir toliau rūpinosi gimtąja parapija. Kiekvienais metais savo konfirmacijos dieną stengdavosi pabuvoti Vanagų bažnyčioje. 1977 m. ji įkalbėjo seną pažįstamą, operos dainininką E. Schumanną surasti kvalifikuotą meistrą vargonams suremontuoti. Pati finansavo darbus, ir senieji vargonai atgijo! 1988 m. minint I.Simonaitytės mirties metines, jais grotos rašytojos mėgtos giesmės.
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia
Ievos Simonaitytės 44, Vanagai, 96254 Klaipėdos r. sav.

8 km, 8 min. iki Priekulės

Stragnai

Prie Priekulės tik kitoje Minijos pusėje yra miestelis Stragnai. Čia ir užsukome.
Stragnų koplyčia – mauzoliejus
Apsilankę ar pravažiuodami pro Stragnų II kaimą, nepraleiskite progos pamatyti išskirtinio ir vieno labiausiai legendomis apipintų objektų – restauruotos Masonų koplyčios – mauzoliejus, kuri įtraukta į kultūros vertybių registrą. XIX a. pabaigoje šią koplyčią pastatė masonas Bronackis priklausęs Klaipėdos masonų ložei „Memphis“. Pagal žmonių liudijimus ji buvo skirta žmonos atminimui, kuri buvo palaidota rūsyje – mauzoliejuje, o viršuje įrengta koplyčia pamaldoms. Pastatas sumūrytas iš lauko akmenų – viduje buvo naudojami mažesni rieduliai, išorėje didesni, skaldyti. Pagrindinis fasadas pastatytas iš raudonų plytų, turintis neogotikos architektūros bruožų, dvišlaitis stogas dengtas čerpėmis. 2020 metais pastatas visapusiškai restauruotas. Nors į vidų praėjimą užstoja grotos, paspaudus sienoje įtaisytus mygtukus, galima išgirsti visas įrašytas istorijas ir legendas apie šią vietą.
Stragnų koplyčia-mauzoliejus
Pylimo g. 24B, Stragnai II, 96351 Klaipėdos r. sav.

Priekulė

Priekulė – miestas Klaipėdos rajono savivaldybėje, 20 km į pietus nuo Klaipėdos. Pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu, Priekulės apylinkės (kuriose gyveno nemažai lietuvių) atiteko Ordinui, o vėliau – Prūsijai. Pati Priekulė minima nuo 1511 m. Priekulė nuo 1540 m. buvo didžiausia gyvenvietė Klaipėdos krašte. XIX a. viduryje netoli Priekulės rasta gintaro. Tarp Priekulės ir Drevernos keletą šimtmečių veikė garsus žuvų turgus Strykis, pritraukdavęs pirklius iš visos Žemaitijos. XIX a. susiformavęs miesto centras būdingas tipiškam didesniam Mažosios Lietuvos miestui. XVI a. pabaigoje įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija. Beje reikia pastebėti, kad tarp Mažojoje Lietuvoje gyvenančių lietuvių vyravo evangelikų liuteronų tikėjimas, kai didžiojoje Lietuvoje - katalikų. XIX a. pabaigoje Priekulėje veikė J. F. Šrėderio spaustuvė kurioje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos, paplitę po Lietuvą carinės priespaudos laikais. Spaustuvė veikė 1865–1918 m. 1923 m. Priekulė atiteko Lietuvai. Priekulė garsi literatūros kūrėjais. Čia dirbo žymus vokiečių rašytojas E. Vichertas, gyveno ir kūrė rašytoja I. Simonaitytė. Jai 1997 m. miesto centre atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“.

Tiesa sakant, centrinėje Priekulės gatvėje jaučiausi kaip gerame kurortiniame miestelyje. Tik tą įvaizdį kartas nuo karto sujaukdavo pravažiuojantys didžiuliai traktoriai😊. Pagal planą, Priekulėje buvo numatytas pavalgymas.
MINGĖ, karčema (4,4 balo)
Maistas skanus, kainos padorios, porcijos didelės. Sakyčiau net per didelės, nes jeigu pasiimi sriubą, antro patiekalo "nebeįkirsi". Sriubos ypač patiko. Gal bendrai meniu kiek paprastas, bet kaip tokio miestelio užeigai, pats tas. Sotu, skanu. Aptarnavimas taip pat be priekaištų. Nėra įkyrus, bet ir nereikia ilgai laukti. Kiek toliau už karčiamos, gatvėje nemokamos parkavimosi vietos. Sriubos po 5,90 eur., sultinys su čeburėku 3,9 eur., kiaulienos šonkauliai 11,50 eur. Pietūs (iš 3-jų patiekalų!) dviem kainavo arti 40 eurų, tačiau visko tiesiog nesugebėjome suvalgyti.
MINGĖ, karčema
Klaipėdos g. 9, Priekulė, 96341 Klaipėdos r. sav.
https://www.karcemaminge.lt/

Po sočių pietų pasivaikščiojome po Priekulę. Pirmiausia nutarėme aplankyti muziejų.
Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus
Žymiausios Klaipėdos krašto rašytojos, kilusios iš neturtingų lietuvininkų, I.Simonaitytės muziejus. Įsikūręs, buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje. 1961 m. pastatytame name Ievos Simonaitytės (1897–1978) memorialinis muziejus buvo įkurtas 1979 m., o 2009 m. jis tapo Gargždų krašto muziejaus filialu. 2018–2019 m. vyko šio muziejaus restauracija. Vasarnamyje išsaugota autentiška XX a. paskutiniųjų dešimtmečių aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai, dovanos. Darbo kambaryje saugoma rašytojos namų biblioteka, eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, visų I. Simonaitytės knygų pirmieji leidimai, asmeniniai daiktai.
Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus
Vingio g. 11, Priekulė, 96340 Klaipėdos r. sav.
http://www.gargzdumuziejus.lt/37/

„Šventvakarių Ėvė“ paminklas I.Simonaitytei Klaipėdos ir Turgaus gatvių sankryžoje.

Turgaus gatve einame link Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Turgaus ir Pamarių sankryžoje stovi vienas seniausių pastatų Priekulėje. Statytas 1911 metais.

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta 1937 m. turi XX a. II p. paplitusio moderno stiliaus bruožų. Paprastame interjere išsiskiria senas puošnus neogotikinio stiliaus medinis didysis altorius su italų dailininko Rosini tapytu Jėzaus nukryžiavimą vaizduojančiu paveikslu ir statulomis. Tai katalikiška bažnyčia. Kaip įprasta Mažojoje Lietuvoje mažesnė už evangelikų liuteronų. Išorę apžiūrėjome. Gaila, kad užrakintos durys slėpė bažnyčios viduje esantį grožį.
Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
Turgaus g. 11, Priekulė, 96340 Klaipėdos r. sav.
https://telsiuvyskupija.lt/parapijos/priekule

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia
Koplyčia apkrikštytiems vietos gyventojams čia tikriausiai įrengta dar Ordino laikais, t.y. iki 1525 m. Priklausė ji Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčiai. Išlikęs oficialus dokumentas nurodo, kad koplyčios kunigas Kasparas Radunius mirė 1587 m. Kelintas iš eilės dvasininkas jis čia buvo, neaišku. Manytina, jog savarankiškos parapijos statusas Priekulės bendruomenei suteiktas 1587, o gal ir dar vėliau – 1628 ar net 1635 m. O statyti čia bažnyčią vis delsta, atidėliota. Tik 1697 m. buvo pastatyti ir pašventinti nauji Priekulės maldos namai. Pergyvenę keletą amžių, maldos namai, 1944 m. priartėjus frontui buvo visiškai sugriauti. Pati Priekulė nebuvo sugriauta, tačiau jos bažnyčia sudegė, bokštas buvo susprogdintas. Pagal vieną versiją maldos namai tiek nukentėjo todėl, kad bažnyčios bokšte vokiečių dalinys buvo įsirengęs sekyklą, tad rusų artilerija tol šaudžiusi, kol jo neliko. Kita versija – jokio vokiečių karinio dalinio čia nebuvo, bažnyčią nuniokojo rusai. Nuniokojo iš aklo įniršio, nes atėję rado joje krūvą vainikų, suneštų apylinkės ūkininkų savo sūnums, kritusiems nežinomuose fronto laukuose, atminti. Tarp jų buvę ir su svastika…Atėjus taikos metui, atstatyti bažnyčią nebuvo kam. Tad kurį laiką stovėjusi aprūkusi, išdaužytais langais, išdegintu altoriumi bei nukirstu bokštu, ji buvo nugriauta. Po karo likę gyvi parapijiečiai, Laikinuosius maldos namus įsirengė išlikusioje parapijos salėje, o 1948 m. rugsėjo 15 d. užregistravo parapijos bendruomenę. Per keletą metų net kiek prasigyventa: 1951 m. sustatytas inventorizacijos aktas liudija, jog čia buvo „altorius su aprėdu, sakykla, 4 liktoriai, Kristaus paveikslas, vargonėliai, 39 suolai, 1 kėdė, 1 stalas, dvi krosnys“. Toks palyginti sklandus bendruomenės religinis gyvenimas nepatiko sovietinei Priekulės administracijai ir ji nusprendė sutvarkytą, suremontuotą parapijos pastatą nusavinti. Tokiam veiksmui pagrįsti surastas ir juridinis pagrindas: paskelbta, jog pastatas yra “ne bažnytinės paskirties” ir užimtas “neteisėtu būdu”. Taip bent tvirtinta Priekulės miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1953 m. lapkričio 17 d. rašte. Neteisybė buvo tokia akivaizdi, jog parapija ryžosi nenusileisti. Prasidėjęs ginčas spręstas ne viename Priekulės miesto Vykdomojo komiteto posėdyje, nagrinėtas teisme, net LTSR Aukščiausio teismo civilinių bylų teisminėje kolegijoje. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas – Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenė bylą laimėjo! Tai buvo negirdėtas iki tol įvykis Lietuvoje, jis suteikė drąsos ir kitoms parapijoms. Iš naujo evengelikų liuteronų bažnyčia Priekulėje pastatyta 1984 metais – vieno aukšto, raudonų plytų mūro pastatas, atspindintis Rytprūsių mūrinės architektūros XIXa. II p. – XX a. pr. tradicijas. Štai kokią istoriją slepia šis kuklus bažnyčios pastatas.
Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia
Pamarių g. 8, Priekulė, 96340 Klaipėdos r. sav.
https://telsiuvyskupija.lt/parapijos/priekule
https://www.liuteronai.lt/priekules-parapija/

Toliau kelionę tęsėm automobiliu.
5 km, 5 min.

Dreverna

Karaliaus Vilhelmo Kanalas
Kanalas pastatytas 1863–1873 m. tiesiogiai sujungęs Klaipėdos uostą ir Miniją, o per ją ir su Nemunu, šitaip aplenkiant audringas Kuršių marias. Ilgis siekia 25–27 km, plotis 28–30 m, vidutinis gylis 1,7 metro. Po Antrojo pasaulinio karo kanalas buvo pervadintas Klaipėdos kanalu. Kanalo pradžia yra ties Lankupiais, kur jis atsišakoja iš Minijos. Tada eina į šiaurės vakarus, pro Dreverną, galiausiai pasiekia Klaipėdą, kur susijungia su Malkų įlanka ties Konteinerių terminalu ir „Vakarų laivų gamykla“. Kanalo vaizdas gal ne toks įspūdingas, kaip jo istorija. Trumpas sustojimas, bet buvo įdomu pamatyti. Už tiltelio kairėje pusėje yra stovėjimo aikštelė.
Karaliaus Vilhelmo Kanalas
Kelias 2206 (Klišių g.) 1865, Dreverna, 96240 Klaipėdos r. sav.
Parkingas GPS 55.537436, 21.248308

3 km, 4 min.
Drevernos šliuzas
Jis yra, bet nieko ypatingo. Net fotografuoti nėra ką. Reikia suprasti, kad šliuzą sudaro dveji vartai. Kada Drevernos tiksliau marių ir kanalo vandens lygiai skiriasi (pvz. pavasarinio polaidžio metu), tik tada galima pamatyti šliuzo darbą. Tik jeigu kanalu vyksta laivyba. O šiaip nelabai verta sugaišto laiko.
Drevernos šliuzas
(Privažiavimas iš Žvejų g.) Dreverna, 96242 Klaipėdos r. sav.
GPS 55.522050, 21.24276888

Jono Gižo etnografinė sodyba
Drevernoje įsikūrusioje J.Gižo etnografinėje žvejo sodyboje veikia muziejus ir Turizmo informacijos centras. Ši etnografinė sodyba yra vienintelė Lietuvoje išlikusi laivadirbio sodyba, kurioje pristatomos pamario krašto laivadirbystės bei žvejybos tradicijos. XX a. pradžioje čia gyveno garsiausias pamario laivų meistras Jonas Gižas (1867–1940). Rekonstruotoje sodyboje įkurta keturių dalių interaktyvi ekspozicija „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus...“, pristatanti senąją laivų statybą, kasdienę pamario gyventojų buitį. Lankytojams suteikiama galimybė apsilankyti improvizuotose dirbtuvėse. Ekspozicijoje rodomi išlikę burinių laivų modeliai. Virtuvėje, kurioje sukdavosi žvejo žmona, laukdama vyro, eksponuojami kasdieniai rakandai, baldai.
Man buvo tiesiog įdomu – kas toks tas J.Gižas? Pradžioje maniau, kad laivadirbiai, tai paplitusi profesija. Na maždaug kaip kalvis ar stalius. Kurie kažką pagamina savo dirbtuvėse ir vėliau parduoda. Bet gi ne. Tai išskirtinė profesija. Laivadirbys važiuodavo į vietą, pas užsakovą, pasiėmęs tik savo įrankių dėžę ir iš didelio nukirsto medžio pastatydavo laivą. Jonas Gižas, bent jau šioje Kuršių marių pusėje, buvo toks vienintelis. Laivo statyba trukdavo nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių (priklausomai nuo laivo dydžio). Dažniausiai statytas laivas buvo kurėnas, tai didelė plokščiadugnė burvaltė. Tik tokiais plokščiadugniais laivais buvo galima žvejoti seklumų pilnose Kuršių mariose. Norite sužinoti daugiau? Užsukite į šį muziejų. Šeštadienį muziejus dirba iki 18 val. Kaina 2 eurai. Ekskursija su gide - 10 eurų. Gidė - puikiai dirbanti mergina. Jauna, bet pakankamai kompetentinga.
Jono Gižo etnografinė sodyba
Žvejų g. 13, Dreverna, 96242 Klaipėdos r. sav.

Prie J.Gižo sodybos buvo vietos kur nemokamai galima buvo pastatyti automobilį. Ten jį ir palikome. Iki Drevernos uosto tik koks šimtas metrų lengvai įveikiamų pėsčiomis. Parkingas prie Drevernos uosto – 3 eurai. Taigi truputį sutaupėme.
Drevernos mažųjų laivų uostas
Tai priešais Juodkrantės gyvenvietę, rytiniame Kuršių marių krante įsikūręs uostas, pastatytas 2009 metais. Tuo metu jame buvo įrengta prieplauka su 75-iomis švartavimosi vietomis, pastatytas elingas. 2017 metais uostas buvo modernizuotas ir išplėstas – įrengtos stacionarios sanitarinės patalpos, nauja 40 vietų krantinė, pastatytas Drevernos kempingas. Mažųjų laivų uostą puošia vėtrungės skulptūros, taip pat čia galima pamatyti ir autentišką, pagal kuršių tradicijas pastatytą burinį laivą „Dreverna“. Atsinaujinusiame uoste galima išvysti ne tik gražius kraštovaizdžius ar unikalius objektus. Čia įrengti visi patogumai uosto lankytojams ir svečiams: automobilių stovėjimo aikštelė, modernus turizmo paslaugų kompleksas, vasaros metu iš uosto kursuoja keleivinis keltas į Juodkrantę, taip pat organizuojami užsakomieji reisai bei kitos pramogos.
Drevernos uostas
Pamario g. 12, Dreverna, 96242 Klaipėdos r. sav.

Drevernos apžvalgos bokštas
Į Drevernos apylinkes, marias, Naglių gamtinį rezervatą galėsite pažvelgti iš 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto. Bokštas nėra aukštas ar baisus, bet kai yra prie pat marių, atsiveria gražus vaizdas. Net mano žmona bijanti aukščio jį įveikė! Bet kas bijo skylėto pagrindo po kojomis tam bus sunku. Ir reikia lipti tada, kad virš tavęs niekas nelipa, kitaip ant galvos byrės smėlis, nuo virš tavęs lipančio batų. Yra stacionarūs žiūronai. Beje puikūs. Galima stebėti besideginančius kitame krante 😊.
Drevernos apžvalgos bokštas
prieplauka netoli Drevernos
Parkingas Pamario g. 10

4 km, 8 min.

Svencelė

Tai buriuotojų jėgos aitvarais Meka. Svencelė, apsupta švelnių formų peizažo ir gamtos draustinių, yra viena iš nedaugelio naujųjų rekreacinių teritorijų Klaipėdos regione. Ši vieta tapo nauju turizmo centru: iš Svencelės atsiveria vaizdas į Kuršių marių tolius ir pajūrio smėlio kopas, o nuo Klaipėdos miesto ir rajono kaimų ją skiria visiškai nedidelis atstumas. Ši vietovė ypatinga, nes joje linijiškai išsiskiria skirtingi gamtovaizdžio elementai – marios, kopos, nendrynai, atviros pievos ir miškai, vietos miesteliai ir kaimai. Taip gražiai rašoma reklaminiuose bukletuose. Na dalis teisybės tame yra. Bet man, žmogui atvykstančiam čia pirmą kartą, susidarė kiek kitoks įspūdis. Na pirmiausia labai įdomi namų išdėstymo koncepcija - kur įprastai parkuojami automobiliai - čia prie namų parkuojasi kateriai ir jachtos. Tai "turtingųjų" privilegija. Viskas OK. Aš nieko neturiu prieš "turtinguosius". Šalia namų viskas puiku, marių pakrantė puiki, bet žingsnis į šalį ir vaizdas kitoks.... Pirmiausia tai panašu į didelę statybos aikštelę - laikinomis tvoromis aptverta uždara teritorija - tik jokių statybų nevyksta. Vien važinėjantys (su spec.leidimais) tik kelia tuntus dulkių. Beje dėl dulkių... Prieš kelionę nusiploviau automobilį ir visą kelionę nuo Vilniaus jis buvo švarus. Iki kelionės nuo Drevernos iki Svencelės. Asfaltuotas kelias tik 2 metrų pločio! Du automobiliai neišsitenka, kad prasilenkti tenka du ratus nuleisti į dulkėtą šalikelę. O "turtingieji" ten ir atgal šiuo keliu priekabose tampo didžiulius katerius. Visa tai kelia nerealius kiekius dulkių. Va šito aš nesupratau - kuriasi toks prabangus rajonas, bet 3 km normalaus kelio pasidaryti nesugeba. O gal dulkių ryjimas atvažiuojant labiau suartina su gamta?
Svencelės molas
Svencelės g., Svencelė, 96241 Klaipėdos r. sav.

Pagal kelionės planą sekantis punktas turėjo būti Ventė. Bet mes jau buvome „išsimušę“ iš grafiko ir liko valanda iki rezervuoto laiko vakarienei Venckuose. Tai apsisukome ir nuvažiavome į planuotą vakarienės ir nakvynės vietą.
15 km 18 min.
Venckai Venckuose (Restoranas 4,5 balo)
Privažiuodami pamatėme, kad čia vyksta...vestuvės. Ir vėl?! Mums su tuo sekasi. Viduje pilna žmonių. Šurmulys. Nemažai staliukų užimta. Taigi pradžia nesužavėjo. Tačiau toliau viskas buvo tik geriau. Personalas buvo labai malonus ir paslaugus. Net ir labai užimtos (juk vyko vestuvės) merginos, mums skyrė daug dėmesio viską aprodydamos ir palydėdamos į kambarį. Nors visas restorano kompleksas užima didelę teritoriją, kambarių nakvynei nėra daug – tik 11. Nuo 2013 metų veikiantis restoranas, įsikūręs itin gražioje vietoje – Venckų kaime, pakeliui į Ventės ragą. Apsilankius čia galima mėgautis ne tik skaniu maistu ir nepriekaištingu aptarnavimu, bet ir jaukia aplinka, išpuoselėtais kraštovaizdžiais. Nuo 2021 metų Venckai Venckuose prasiplėtė. Nuo tada galima mėgautis ne tik restorano šefų kurtais patiekalais, bet ir pasinaudoti į SPA zona ir žinoma pernakvoti. Suprantama didelę dalį teksto nurašiau nuo oficialaus „Venckai Venckuose“ tinklapio, bet žinote, tai visiška tiesa. Jie šalia restorano, „lygioje vietoje“ įkūrė parką, išpuoselėtą ir puikiai prižiūrimą. Restorano teritorijoje yra atskiros zonos, kad lankytoje vieni kitiems netrukdytu. Pavyzdžiui vestuvės vyko atskiroje terasoje, o aplink esančios erdvės buvo atviros kitiems restorano lankytojams. Restorano maistas maloniai nustebino – puikiai paruoštas, gražiai pateiktas ir labai skanus. Ne blogesnis buvo ir aptarnavimas. Tiesa maisto teko palaukti, nes žmonių daug. Bet juk vasara, sėdime lauke, aplink gražu. Nedidelė bėda kiek ilgiau palaukti karštų patiekalų, kai atnešti gėrimai ir užkandžiai. Žinoma nėra pigu, bet kainos ir kokybės santykis daugiau negu geras. Tai tikras aukštos klasės restoranas su labai prieinamomis kainomis. Už vakarienę dviem (su alkoholiu) sumokėjome 55,50 eur. Nemažai, bet maistas buvo vertas kiekvieno cento! Naktis ir praėjo ramiai, aplink jokio triukšmo. Ryte puikus pusryčiai už 9 eurus.
Venckai Venckuose
Kintų g. 6, Venckai, 96348 Klaipėdos r. sav.
https://venckaivenckuose.lt/

2024.08.03 (sekmadienis)
4 km, 6 min.

Lankupiai

Lankupių kabantis tiltas per Miniją
Lankupių kabamasis tiltas per Minijos upę – Lietuvos rekordų sąraše. Tai ilgiausias kabantis tiltas, kurio ilgis yra 130 m, plotis 1,4 m. Metalinis lentomis dengtas tiltas jungia Klaipėdos ir Šilutės rajonus Lankupių kaime. Yra duomenų, kad šis tiltas pastatytas XX a. pradžioje. Perėjimas linguojančiu tiltu – daugeliui drąsos pareikalaujantis ir adrenalino suteikiantis išbandymas, todėl tai puiki atrakcija ir traukos objektas turistams. Tikrai nėra jausmo, kad tai nesaugu!
Lankupių tiltas
privažiavimas iš M. Šapalo g.
Lankupiai, 96346 Klaipėdos r. sav.
Parkingas GPS 55.487511, 21.364117

1 km,. 3 min.
Lankupių šliuzas
Karaliaus Vilhelmo kanalo vandens lygiui reguliuoti, 1864 metais ties kanalo pietinėmis žiotimis buvo pastatytas Lankupių šliuzas. Tai vienintelis šliuzas Lietuvoje, kuris buvo paskelbtas technikos paminklu. Kanalu pagrinde buvo plukdomi sieliai, todėl šliuzo kameros ilgis buvo 157 metrai, o galuose įrengti du 11 m pločio varstomi metaliniai vartai, kameros plotis – 25 m, o grimzlė 1,25 m. Perkelti juo sėlius ar kitą plukdomą krovinį, trukdavo 45 minutes. Šliuzas naudojamas ir šiandien – per potvynius ir audras siekiant išlyginti vandens skirtumus tarp kanalo ir Minijos. Vandens lygiui stebėti buvo įkurtos keturios stotys: Drevernoje (1870 m.), dvi Lankupiuose (1871 m.) ir viena Smeltėje (1875 m).
Lankupių šliuzas
Lankupių g., Lankupiai, 99356 Klaipėdos r. sav.
privažiavimas iš M. Šapalo g. arba Lankupių g.
Parkingas GPS 55.481458, 21.360092

22 km, 22 min.

Ventė

Sekantis apžiūros objektas buvo Ventė, tiksliau Ventės ragas su švyturiu ir ornitologijos stotimi. Legaliai iki jų nuvažiuoti negalima, tik iki mokamos stovėjimo aikštelės Ventėje ties parduotuve „Jono žuvis“. Už parkingą irgi mokėti ten pat. Kaina 1,50 eur., nepriklausomai nuo stovėjimo laiko.
Jono žuvis, parduotuvė, greitas maistas, Ventės ragas
Marių g. 18, Ventė, 99361 Šilutės r. sav.
Parkingas GPS 55.345141, 21.193790

Toliau pėstute:
Ventės rago ornitologijos stoties paukščių migracijos ekspozicija (Muziejus 4,7 balo)
http://vros.lt/
Mes jau buvome čia anksčiau su vaikais ir viską apžiūrėjome. Tikrai vertas dėmesio. Bet esant laiko trūkumui, dar kartą į muziejų nėjome. Tačiau nepraleidome progos pasivaikščioti Ventės rago molu iš kurio puikus vaizdas tiek į Kuršių Neriją tiek į pačią Ventę.
Ventės rago švyturys ir Ornitologijos stotis
Ventės ragas – pusiasalis prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių, į pietus nuo Ventės gyvenvietės. Labiausiai žinomas dėl jame įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties. Žinoma jame yra garsusis Ventės rago švyturys, iš kurio gali žvelgti į patį horizontą ir nesibaigiančius vandens plotus. Į švyturį galima užlipti nemokamai. Jis neaukštas, taigi nepamatysite daugiau negu nuo molo. Bet tai tikrai viena vaizdingiausių vietų Lietuvoje.
Ventės rago švyturys ir Ornitologijos stotis
Ventė, 99361 Šilutės r. sav.
GPS 55.341005, 21.190069

Šalia yra restoranas, bet mes nebuvome alkani.
Ventragis (Šeimos restoranas 4,5 balo)
Marių g. 24, Ventė, 99361 Šilutės r. sav.
15 km, 17 min
Aukštumalos pažintinis takas
Tai laikoma itin paslaptinga vieta, kuria vedantis takas lankytojus supažindina ne tik su neįprastais kraštovaizdžiais, bet ir su visame pasaulyje garsios aukštapelkės augalija ir gyvūnija bei leidžia įsitikinti – pelkė tai nėra tik kažkur pievų ar miškų glūdumoje telkšantis užmirštas vandens telkinys. Šiuo atveju, tai didžiulė – 2500 ha plotą užimanti, deltinio tipo atvira aukštapelkė, kuri laikoma pelkėtyros pasaulio mokslo lopšiu. Aukštumalos pažintinis takas buvo nutiestas dar XVIII a. ir jungė keletą pelkinių kaimų, kurių dabar jau nebėra. Iki šių dienų išliko tik trečdalis ir šios aukštapelkės. Kilometro ilgio pažintinis takas leidžia iš arčiaus susipažinti su pelkės formavimosi istorija, gamtos apylinkėmis. Tako pabaigoje yra įrengta 3 metrų aukščio apžvalgos platforma, kuri leidžia pamatyti ypatingo grožio, pelkę supančią gamtos panoramą. Taip taip, tai vėl tekstas iš oficialaus tinklapio. Tačiau aš kažkokių stebuklų ar ypatingo grožio čia neradau. Gal aš jo nesuprantu, o gal netinkamas metų laikas. Buvo karšta ir ganėtinai tvanki diena. Žmonių irgi nemažai buvo ir kiek supratau, dauguma irgi nelabai suprato tą grožį. Neverta. Bet tai tik mano nuomonė.
Aukštumalos pažintinis takas
Kelias 4217, 99100 Šilutės r. sav. Lankupiai
Parkingas 55.387386, 21.351685

9 km, 10 min.

Šilutė

Šilutės siena
Minint 125-ąją baldų fabriko ir Šilutės miesto 505 metų sukaktis buvo nuspręsta kartu su Šilutės bendruomene sukurti ilgiausią metraštį – 500 metrų ilgio sieną, ant kurios būtų įamžinti svarbiausi miesto istoriniai įvykiai ir reikšmingiausios krašto asmenybės. Daugiau kaip 500 kvadratinių metrų dydžio sieną, juosiančią AB „Šilutės baldai“, jaunieji Šilutės meno mokyklos dailininkai ištapė piešiniais, pasakojančiais Šilutės miesto istoriją ir atskleidžiančiais Mažosios Lietuvos krašto savitumą. Ant iš 85 segmentų sudarytos „Šilutės sienos“ atsidūrė daugiausiai visuomenės palaikymo sulaukęs potvynis, Šilutės uostas, garsieji Šilutės turgūs, Melno sutartis, pavaizduotas paštas, dujų fabrikas, 1944 metų rudenį Šilutėje likę tik 7 senieji gyventojai, taip pat „Šilutės baldų“ fabrikas – viena seniausių įmonių savivaldybėje ir didžiausias darbdavys. Sieną papuošė ir tokios Šilutės krašte gyvenusios asmenybės kaip Hermanas Zudermanas, Hugo Šojus, Vydūnas, Petras Jakštas, taip pat privilegiją steigti karčemą šile gavęs ir Šilokarčemos gyvenvietės pradininkas Jurgis Talaitis.
Šilutės siena
Klaipėdos g. 23-13, Šilutė, 99127 Šilutės r. sav.
Parkingas GPS 55.3443023, 21.459630

Senoji Šilutės turgaus aikštė
Nuo XVI a. Šilutėje vyko tokie turgūs, apie kuriuos kunigai skelbė: „Prieš patekant saulei prasideda šėtoniškas turgus, kur keikti, melagingai prisiekinėti, ėsti, lakti nebėra nuodėmė…“; turgumis žinomas kraštas dar labiau garsėjo kontrabandinėmis prekėmis. Pagrindinė šmugelininkų (kontrabandininkų) prekė – anodija (eteris), specifinis jos kvapas turgaus dieną pasklisdavo po visą Šilokarčemos (Šilutės) gyvenvietę.
Senoji Šilutės turgaus aikštė
Turgaus g., Šilutė, 99186 Šilutės r. sav.
Parkingas GPS 55.342480, 21.458308

Šilutės Hugo Šojaus muziejus
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija prasideda XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko iš Klaipėdos kilęs dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu). Jis buvo vienas iš žinomiausių Klaipėdos krašto žmonių, pasireiškusių Rytų Prūsijos ekonominėje ir kultūrinėje veikloje. Matydamas, kaip greitai dėl pramonės revoliucijos XIX a. nyksta tradicijos ir verslai, savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą, rinko tautosaką. Dvaro muziejuje buvo sukaupta etnografinių baldų, rūbų, dokumentų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Surinkta ypač daug senų lietuviškų rūbų bei audinių pavyzdžių. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte. Be to, jis buvo prieinamas inteligentijai, mokslininkams. Daugiau apie muziejų galima pasiskaityti oficialiame tinklapyje. Nesu didelis muziejų mėgėjas, bet šis muziejus man padarė nemažą įspūdį. Jis be to dar ir interaktyvus. Vienoje iš muziejaus salių, yra atkurta visa vaistinė, kitoje fotografo kambarys – galima gražiai nusifotografuoti. Dar kitoje - Hugo Šojaus kabinetas. Jame tik peržengus slenkstį suskamba, kampe esantis, senovinis telefonas. Jis skambės tol kol nepakelsi ragelio. Pakėlus ragelį galima išgirsti balsą iš praeities... Puikus muziejus. Verta aplankyti. Bilieto kaina asmeniui – 5.00 Eur.
Šilutės Hugo Šojaus muziejus
Lietuvininkų g. 4, Šilutė, 99185 Šilutės r. sav.

Dvaro parkas
Šilutės dvaro šeimininkas Hugo Šojus jautė aistrą augalams. Dvaro parką ir sodą jis kūrė padedamas žymių to krašto gamtininkų ir botanikų. Kuriant miško parką medžiai buvo sodinami abiejose Šyšos upės pakrantėse, o upės krantai sujungti pėsčiųjų tiltais, čia buvo įrengtas pasivaikščiojimo kelias, vadinamas „Promenada“. Nors šis parkas kurtas dvaro žemėse, tačiau buvo skirtas viešam naudojimui. Vėliau 26 hektarus miško parko dvarininkas pardavė Šilutės bendruomenei, o švęsdamas 80-ies metų jubiliejų padovanojo ir „Promenadą“. Parkas, tapęs bendruomenės nuosavybe, buvo pradėtas vadinti Miesto parku. Tačiau mes buvo labai alkani, tai į parko gilumą nėjome, o nuvažiavome pavalgyti.
Dvaro parkas
Parko g. 4B, Šilutė, 99185 Šilutės r. sav.

Klumpė (restoranas 4,5 balo)
Pagrindinė salė rūsyje po daugiabučiu pastatu. Yra staliukai lauke. Kaip daugiabučio kieme, tai sukurta labai neprasta aplinka. Tačiau vadinti tai restoranu, būtų kiek per drąsu. Tipiška provincijos vieta kur daug maisto už nebrangiai. Maistas labai primena sovietmetį. Mano vaikystės laikais panašų paduodavo mokyklos valgykloje. Jei sakyčiau neskanu, būčiau neteisus. Skanu, bet būtų skaniau, jeigu salotos būtų priderintos prie konkretaus patiekalo. Padažo, koks jis bebūtų, nebūtina viso supilti ant patiekalo. Geriau kai jis šalia ir galima užsipilti tik, tiek kiek norisi. Tai tik smulkmenos, bet tai ir daro skirtumą tarp restorano ir eilinės valgyklos. Kainos nedidelės, bet mano akimis, tokios didelės porcijos, tai maisto švaistymas. Suvalgius sriubą antro patiekalo viso nebeįveiksi. Keista, kad šiais laikais negalima atsiskaityti kortele. Pietūs (nors visko suvalgyti nesugebėjom ) dviem kainavo tik kiek daugiau nei 20 eurų.
Klumpė
Gluosnių g. 13, Šilutė, 99126 Šilutės r. sav.
https://m.facebook.com/Baras-Klumpe-1325951240804194/

Kai baigėm valgyti buvo beveik ketvirta valanda dienos, nelabai liko laiko dar kažką apžiūrėti. Pasukome link namų. Kadangi važiavome per Pagėgius, o žmona niekada nebuvo prie Panemunės PKP (pasienio kontrolės punktas) ir nematė pasienio zonos. Todėl labai norėjo čia pabuvoti ir pamatyti tiltą į Rusiją.
46 km, 77 min.

Panemunė

Karalienės Luizos tiltas
Tai automobilių kelio tiltas per Nemuną Lietuvos ir Rusijos pasienyje tarp Panemunės ir Tilžės (dabar Sovietskas) miestų. Ilgis – 416,3 m. Pavadintas Prūsijos karalienės Luizės vardu. Priklauso Rusijos Federacijai. Dėl politinės situacijos tiltas uždarytas bet kokiam transportui, susisiekimas tik pėsčiomis. Kad pamatyti šį tiltą, reikia sukti prieš patikros postus į dešinę. Ten yra privažiavimas prie Nemuno. Mes automobilį palikome tiesiog šalikelėje netoli tilto. Kadangi eismo praktiškai nėra, jis niekam ir netrukdė. Nuėjome pėsčiomis iki Nemuno iš kur matosi tiltas. Tiltas labai gražus, bet jo fone daugiabučiai atrodo baisiai. Tiesa, tai tik dalis tilto. Kita dalis (Lietuvos pusėje) buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą.
Karalienės Luizos tiltas
Apžvalgos vieta iš Parko g.
GPS 55.085634, 21.906089

Žmonai pakeliui pasiūliau apžiūrėti Rambyno kalną. Atsakymas buvo kategoriškas - daugiau jokių kalnų! Bet į šį nereikės lipti!
48 km, 45 min
Rambyno kalnas
Vienintelis kalnas į kurį nereikia lipti, nes automobilių stovėjimo aikštelė praktiškai viršūnėje. Rambyno kalno aukštis virš jūros lygio yra 45 metrai. Realiai tai kalva esanti 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Aukščiausioje kalno vietoje yra apžvalgos aikštelė ir mediniai laiptukai nusileisti žemyn. O jeigu vėl pakilti aukštyn, tai jau ir kojas pakerta. Taigi šį kartą nebandžiau. Vaizdas gražus, nes matyti Nemunas. Su žiūronais kitapus galima įžiūrėti buvusios Ragainės pilies griuvėsius. Aplink yra baltų dievų skulptūros. Šalia didelė pieva su aplink esančiais suoliukais, ten vyksta Joninių šventės. Šią vietą atsimenu dar iš vaikystės, kai su senoliu (seneliu) atvažiuodavome švęsti Joninių. Labai graži vieta.
Rambyno kalnas
99266 Pagėgių sav.
Parkingas GPS 55.088485, 22.021475

Po Rambyno daugiau niekam nebeliko laiko, nes sekančią dieną reikėjo eiti į darbą. Tiesiog palei Nemuną važiavome namo.
243 km, 3 val. 4 min. iki namų Vilniuje.
Grįžome jau temstant. Tai tokia neilga kelionė po Pamarį su grįžimu palei Nemuną. Ne viską aplankėme, ką norėjome, pritrūko laiko. Bet ir pamatėme tikrai nemažai. Kaip savaitgaliui labai neblogai.

Kitos mūsų kelionės po Lietuvą