Juodkalnija. Kontrastų šalis. Keliaujame per Bosniją ir Hercogoviną

Kadangi 2018 metais „Mindauginės“, t. y. nedarbo diena „išpuolė“ penktadienį, tai tuo pasinaudoję atostogas padėjome trimis dienomis anksčiau. Liepos 6 dieną startuojame apie 6 val ryto ir... už 4 km apsisukę grįžtame namo! Sugędo navigacija, tiksliau, jos maitinimo blokas ☹ . Pasitelkus išradingumą ir kuklų turimų detalių arsenalą (kur 6 val ryto gali kažką nusipirkti?), šiaip taip pavyko įrenginį atgaivinti ir jis netgi vėliau atlaikė visą kelionę. Galų gale 6.30 pajudame iš namų Vilniuje. Į Lenkiją važiuojame jau išbandytu maršrutu Vilnius-Alytus-Lazdijai-Augustavas (Augustow). Šiuo maršrutu iki Varšuvos (Warszawa) maždaug 450 km ir 5-6 val kelio (kaip pasiseks, nes daug remontuojamų ruožų). Degalų kaip tik užtenka, nes už Varšuvos jie brangesni ir „atpinga“ tik įsukus į A1/E75 greitkelį. Nedidelis poilsis su užkandžiais, benzinas, ir judame į Varšuvą. Tiesą sakant, Varšuvos praktiškai nematome, vien visai smagų aplinkelį. Per A2 išvažiuojame Poznanės/Lodzės link, o po geros valandos-pusantros ties Lodze sukame į A1/E75 Katowice link. Jeigu judėsite geru grafiku, siūlau stabtelėti Čenstachovoje (Częstochowa). Google Maps lietuviškai rašo Čestakovas. Częstochowa - religinė Lenkijos sostinė su įspūdingomis bažnyčiomis ir garsiąją "Juodąją Madona". Užtruksite porą valandų, bet jos to vertos. 

Deja, mūsų judėjimo grafiką sujaukė pradurta padanga. Vargais negalais pasiekus Częstochowa, teko ieškoti padangų remonto serviso (lenk. serwis opon). Eilinį kartą Lenkijoje teko įsitikinti vietinių žmonių gerumu – kaip turistus priėmė be eilės. Zlotų neturėjome, bet sutiko paimti eurais. Ratą suremontavo, išbalansavo, patikrino visų ratų slėgį ir visa tai kainavo tik dešimt eurų.

Papietauti ir atsipūsti visada sustojame Hotel***Karczma Czardasz, Częstochowska 64, 42-350 Koziegłowy, Lenkija. GPS 50.606140; 19.155755 Kažkas panašaus į „Bernelių užeigą“. Tai jau pravažiavus Częstochowa, magistralėje E77, už geltonos spalvos degalinės (nuo Vilniaus tai apie 720 km.). Skanu ir nebrangu. Reikia užeiti į vidų išsirinkti maistą (gaminamas tiesiog šalia kasos), tada susimokėti ir paimti numeriuką. Išsirenkate stalą viduje arba lauke ir matomoje vietoje padedate numeriuką. Belieka laukti kol atneš.

Papietavę pro Lenkijos miestą Bytom ir Čekijos miestus Ostrava bei Brno judame į pirmąją nakvynės vietą Slovakijos sostinėje Bratislavoje. Nuo namų nuvažiavę beveik 1200 km, nakvynės sustojame BNC Hotel - Restaurant – Bowling Turbínová 1, Nove Mesto, 831 04 Bratislava, Slovakija GPS 48.172575, 17.156729. 1 nakvynė 4 vietų apartamentuose 60+4 Eur. (čia ir toliau Nakvynės kaina+“Pagalvės mokestis“ 4 asmenims). Labai neblogas ir klientus priima iki vėlumos, nes boulingas dirba iki 24 val. Mes atvykome apie pusę dešimtos vakaro, tai dar ir 1 val nemokamo (viešbučio klientams) boulingo galėjome išnaudoti.

Prieš tęsiant, norėčiau trumpai apžvelgti tolimesnį maršrutą. Mes, žinoma, jį buvome suplanavę iš anksto ir rezervavę nakvynes nuvažiavimui (ne grįžimui) dar prieš 3-4 mėn. Planuojama buvo pagal šeimos narių pageidavimus pamatyti vieną ar kitą objektą, kelionės atkarpos trukmę, automobilio ir, žinoma, vairuotojo galimybes. Pirmiausia planuojant maršrutą neapsigaukite su kilometrais, ypač Juodkalnijoje. Tai kalnų šalis. Plotu ji mažesnė už Lietuvą gal tris kartus, bet ir tiek pat kartų ilgiau tuos pačius kilometrus užtruks pravažiuoti. Vidutinis skaičiuojamas judėjimo greitis Juodkalnijoje neviršija 30 km/h (pvz., Lietuvoje apie 80 km/h). Taigi nors Juodkalnijos teritorija maža, teko iš anksto planuoti, pro kur įvažiuoti į šalį. Buvo keli variantai: per Kroatiją, per Bosniją ar Serbiją. Nors nuo Bratislavos iki Juodkalnijos artimiausiu keliu kiek daugiau negu 800 km, bet užtrunka apie 12 valandų. Dar pridėjus laukimą eilėse prie pasienio kontrolės postų, tai galutinis atvykimo laikas tampa sunkiai prognozuojamas. Taigi pagrindiniai judėjimo maršrutai į konkretų regioną:

1. Per Kroatiją (Zagrebo-Dubrovniko kryptis). Kryptis patogi jei planuojate apsistoti Kotoro įlankos rajone. Visa kelionė vyks praktiškai greitkeliais, bet jie mokami ir nepigūs. Nors teoriškai yra tik viena siena tarp ES ir Juodkalnijos, nereikia pamiršti, kad Kroatijoje teks pravažiuoti Neumo miestą, priklausantį Bosnijai, su dviem pasų kontrolės punktais.

2. Per Bosniją ir Hercogoviną (Zagrebo-Sarajevo kryptis). Maršrutas tinkamas važiuojantiems į Pivos kanjono rajoną. Teoriškai jis greičiausias, bet kelių mokesčiai didesni, negu važiuojant per Vengriją.

3. Per Bosniją ir Hercogoviną (Budapešto-Sarajevo kryptis). Maršrutas taip pat į Pivos kanjoną. Tik jis trumpesnis, beveik perpus pigesnis (mokesčių ir kuro prasme) už ankščiau minėtą. Bet reikalaujantis kiek daugiau laiko ir pastangų.

4. Per Serbiją (Budapešto-Novi Sado) kryptis). Ši kryptis tinkama važiuojant į Nacionalinį parką Prokletije (liet. Prakeikimas). Dalinai tinka ir į Nacionalinį parką Durmitor. Bet man nesinorėjo važiuoti per Serbiją. Gal subjektyvu, bet po Balkanų įvykių kažkaip nejaučiu simpatijų Serbijai.

Taigi sudėlioję už ir prieš, pasirinkome Budapešto-Sarajevo maršrutą. Tikslas ir pirmoji nakvynė Juodkalnijoje - Plužinė miestelis ant Pivos ežero kranto. Vėliau viską suskaičiavus nuo Vilniaus iki Bar miesto (su įvairių objektų aplankymu) benzinas A95 kainavo beveik 290 eurų + 40 eurų kelių mokesčiai.

Ryte labai neskubinome anksti keltis, nes atsigulėme vėlai. Papusryčiavę iš Bratislavos pajudėjome tik po 9 valandos. Be didesnių problemų greitkeliais pravažiavome Vengriją ir rytinę Kroatijos dalį. Kroatijos greitkeliu važiavome lygiagrečiai Bosnijos sienai Belgrado kryptimi, Kroatijos-Bosnijos sieną planavome kirsti Bosnijos miestelyje Šamac. Staiga atsitiko tai, ko labiausiai nemėgstu nepažįstamoje vietovėje – navigacija rodė važiuoti tiesiai, o kelio ženklai rodė sukti iš greitkelio į Šamac, esantį Bosnijos ir Hercogovinos teritorijoje. Sustojau. Kiek paabejojęs išsukau iš greitkelio ir, dėl tikrumo, net mokesčių rinkimo punkto darbuotojo paklausiau: „To put na granični prijelaz Šamac?“. Atsakymas buvo „Da“ (kiek tai buvo teisinga nzn, bet, manau, visiems suprantama). Pavažiavę keletą kilometrų vietiniais keliukais, tikrai pasiekėme sienos perėjimo punktą. Pravažiavus kroatų pasų patikros postą, manęs laukė sekantis siurprizas. Tai buvo visur kabančios serbų vėliavos?! Minutei netekau amo, paskui prisiminiu greitkelyje navigacijos rodytą kitą kelią. Na va, nenorėdamas patekau į Serbiją. Privažiuoju prie pasieniečio, o jis... su Bosnijos ir Hercogovinos skiriamaisiais ženklais. Tai gal čia visgi Bosnija? Visai susipainiojau!

Patarimas visiems keliautojams – prieš važiuodami bent Vikipedijoje pasiskaitykite ne tik apie šalį į kurią važiuojate, bet ir apie šalis, per kurias važiuosite. Šitą klaidą ištaisiau jau grįžęs namo. Apie Bosnijos ir Herzogovinos teritorinius, kultūrinius ir kitus ypatumus papasakosiu vėliau, nes važiuodami pro Bosnijos sostinę Sarajevą nuspręndėme grįždami atgal šioje šalyje užtrukti kiek ilgiau. 

Sieną kirtome Šamac miestelyje ir iš karto pradėjome dairytis kur būtų galima papietauti. Šalia buvo picerija, bet mes norėjome paragauti vietinio maisto. Kiek toliau šalia kelio pamatėme nelabai išvaizdžią vieno aukšto užeigą su keletu staliukų lauke ir neypatingai žavia aplinka. Tačiau buvome alkani, o šalia užeigos stovėjo gal dešimt motociklų lenkiškais numeriais. Kas jau kas, o šie keliauninkai tikrai žino kur verta valgyti. Einu į vidų žvalgybai. Meniu vietine kalba ir vietine valiuta – Bosnijos markėmis (BAM). Kortelių skaitytuvo nėra, o vietinės valiutos neturime ir bankomato apylinkėje nėra. Užeiga pasirodo besanti restoranas „Paun“, šeimininkas (kaip supratau, serbas) sutiko paimti mokestį eurais. Restorane švaru, bet interjeras restorane daugiau nei kuklus ir gerokai nudėvėtas. Tačiau kai paragavome atnešto maisto... kam rūpi interjeras, kai čia TOKS maistas. Mes užsisakėme sriubos ir tradicines čevapči dešreles. Tai iš maltos mėsos (dažniausiai avienos ar veršienos) suformuotos lazdelės, jos dedamos į prapjautą paplotėlį. Dar pateikė tiesiog burnoje tirpstančių pomidorų ir didžiulių svogūnų galvų, kurios irgi buvo saldžios. Taip pat Balkanų šalyse įprasto „limunada“ – lengvai gazuoto vandens su citrina. Neatsisakiau ir bokaliuko vietinio alaus, o žmona - vietinio vyno, paskui dar kavos. Porcijos didžiulės, paplotėlis lėkštės dydžio. Mėsą ir paplotėlius kepa vietoje ant atviros ugnies. Kai juos atnešė, jie kvepėjo laužo dūmu ir tiesiog tirpo burnoje. Jeigu Jums svarbu geras maistas, o ne aplinka, tada čia būtent ta vieta kur verta sustoti. Restoran Paun, Kralja Aleksandra I Karađorđevića, Šamac, Bosnija ir Hercegovina  GPS 45.052532; 18.463150. Pietūs keturiems kainavo 21 eur.

Pakeliui degalinėje, papildėme kuro atsargas (benzinas A95 – 1,10 Eur, kai Lietuvoje – 1,30 Eur). Apie 16 val. vietos laiku E73 keliu pajudėjome Sarajevo link, atstumas iki Juodkalnijos apie 300 km. Vakarų Europoje būtų vieni niekai, bet ne čia. Keliai neblogi, bet vienos juostos (išskyrus greitkelius prie Sarajevo) ir labai vingiuoti. Eismas intensyvus. Pavijus „furą“, ją aplenkti labai sunku, nes tiesių atkarpų mažai. Lengviausia būtų lenkti miesteliuose, bet ten „tyko“ policija ir žymėtais, ir nežymėtais automobiliais. Tiesą sakant, nė vienoje šalyje dar nemačiau tiek kelių policijos. Net tokioje atrodytų neturtingoje šalyje pareigūnai dėvi tvarkingas uniformas ir patruliuoja naujais automobiliais. Tiesa, artimiau pažindintis su pareigūnais neturėjau didelio noro 😊. Taigi, su nemažomis pastangomis, lenkiant lėtesnius eismo dalyvius ir vietomis „su protu“ viršijant leistiną greitį, artėjam prie dienos tikslo – Plužinės miestelio Juodkalnijoje. Visgi keliautojams, kurie tolimoje kelionėje už vairo (ypač tamsiu paros metu) jaučiasi neužtikrintai ar tiesiog važiuoja lėčiau, siūlyčiau ieškoti nakvynės Bosnijoje, tarkime, Foča miesto rajone. Iki jo (tiksliau, Brod miestelio) dar važiuojate praktiškai lyguma, o toliau kalnai... Mes kalnus pasiekėme jau temstant, apie 21 valandą, ir pirmasis „siurprizas“ buvo ant kelio nuvirtusi uola, ką ten uola – visas kalnas! ☹

Apvažiavimas buvo gruntiniu, t. y., molio ir akmenų mišinio kalnų keliu, kuris vietomis užlietas nuo kalnų tekančiais upeliais. Tokiu keliu ir visiškoje tamsoje važiavome apie 8 km, kol pasiekę asfaltą galų gale privažiavome pasų kontrolės punktą „Granični prijelaz Hum“ GPS 43.349126, 18.844734. Po pasų patikros siauru, vos kokių 3 - 3,5 m pločio tiltu pervažiuojame upę į Juodkalnijos pasų kontrolės punktą „Granični prijelaz Ščepan Polje“. Su ES pasais jokių problemų, vizų nereikia, tik paprašoma nurodyti atvykimo tikslą ir pirmos nakvynės vietą. 
  Nors kirtę sieną jautėmės lyg jau kelionė praktiškai baigta ir liko tik kažkokie 27 km, kuriuos pagal, pavyzdžiui, Google Maps trunka pravažiuoti apie 35 min., deja realybėje viskas buvo kiek kitaip. Nors tai magistralinis kelias M18/E762, bet jo plotis tik apie 5 m. Dar kelininkai vietomis „pasistengė“ išskusti asfalto ruožus ir nepastatyti įspėjančiųjų ženklų. Kelias pilnas tunelių. Pradžioje aš juos skaičiavau, bet po kokio vienuolikto nustojau. Nors aš mėgstu vingiuotą kelią ir posūkiai kalnų kelyje man ne naujiena, bet... Tai vyko visiškoje tamsoje, tuneliai neapšviesi, o blogiausia buvo, kad jie nėra tiesūs, o vien posūkiai, posūkiai ir dar kartą posūkiai. Automobilio žibintai šviečia tiesiai ir nesimato, kas yra už kito posūkio. Jausmas labai panašus kaip kokiame vandens atrakcionų parke - slysti vamzdžiu, kuris vis sukasi ir sukasi, o galo nematyti. Nemeluosiu, silpnesnius gali ir supykinti. Tai nori nenori tenka mažinti važiavimo greitį. Taigi, paskutinę 27 km atkarpą važiavome beveik valandą. Kai galu gale privažiavome nakvynės vietą, susirūpinęs šeimininkas jau laukė mūsų lauke ant laiptų. Vėlavome beveik 2 valandas.
Taip pusę vienuoliktos vakaro atvykome į Bungalows Konak, Rosulje bb, 81435 Plužine, Juodkalnija GPS 43.155650, 18.838300.
1 nakvynė namelyje 60+4 Eur (su pusryčiais). 
  Čia vėlgi norėčiau atkreipti dėmesį į vieną detalę, kad net per Booking rezervuodami nakvynes vietas Juodkalnijoje negausite tikslaus adreso, geriausiu atveju - gatvės ar kelio pavadinimą. Teks pasikliauti GPS koordinatėmis. Tai matyt bendra kalnų vietovių bėda, tiesa, vietiniai bėdos tame nemato. Kai bungalo šeimininko paklausiau, kodėl jis nenurodo tikslaus adreso, atsakymas buvo itin paprastas: „Brangusis, kam tas adresas, mane aplinkui visi žino!“ Apie kalniečių svetingumą jau anksčiau teko girdėti, bet viena yra girdėti, o visai kas kita pačiam tai patirti. Kai paklausėme šeimininko, ar galima kažkur pavalgyti, jis kiek pagalvojęs atsakė: „Čia yra tik baras. Po dešimtos vakaro vietinis restoranas uždarytas, bet jame dirba mano draugas. Aš jį pažadinsiu ir jis pagamins jums vakarienę“. Tačiau buvome tokie pavargę, kad šio pasiūlymo atsisakėme ir paprašėme, jeigu turi, kelių butelių alaus ir kokios nors užkandos. Po 15 min, išsikrovę daiktus, terasoje radome šeimininko atneštas vaišes – baltos duonos, kalną vietinio balto sūrio, puikių pomidorų ir keturis butelius alaus. Kitą dieną šeimininkas paėmė mokestį tik už alų, nes alus buvo iš baro. Keturi 0,5 l talpos vietinio „Nikšičko“ alaus buteliai mums kainavo 6 Eur.

Ryte, dar neatsibudus, terasoje jau laukė šeimininko atnešta turkiška kava. Kol šeimininkas ruošė pusryčius, mes terasoje mėgavomės aplinkiniais vaizdais. Visi bungalo (liet.vasarnamis) atsukti terasomis į Pivos ežerą. Tai, kas vadinama Pivos ežeru, iš tikrųjų yra tvenkinys, susidaręs užtvenkus Pivos upę, kuri teka kanjonu (Canyon liet. tarpeklis). Žodžiu, čia viskas viename – tarpeklis, upė ir ežeras.

Pivos kanjono įdomiausias vietas galima apžiūrėti praktiškai nelipant iš automobilio. Beveik nuo Štepan Polje kelias vingiuoja upės krantu, paskui per užtvanką pervažiuojame į kitą, dabar jau ežero, krantą. Tai vadinasi Mratinės užtvanka. Ji įspūdinga, jos aukštis 220 m. Ją mes pravažiavome iš vakaro, bet tamsoje nieko nematėme. Todėl Plužinėje praleidę naktį, ryte mes tuo pačiu maršrutu leidomės atgal, kad dienos šviesoje apžiūrėtume užtvanką ir patį kanjoną. Dieną viskas atrodo fantastiškai, o vingiuotas kelias ir tuneliai netgi savotiškai žavūs. Prie užtvankos vienintelis nepatogumas, kad nėra jokio parkingo. Nedidelė gruntinė aikštelė, yra prieš tunelį (važiuojant link Plužinės), už kurio yra užtvanka. Anksčiau čia buvo kažkoks pastatas, o dabar vieta, kur galima saugiai pastatyti ne vieną automobilį. GPS 43.278182, 18.847896.

Aikštelės nepatogumas, kad prie užtvankos kelias dešimtis metrų teks eiti tuneliu. Nelabai saugu. Dar sustoti galima tik pervažiavus užtvanką, bet vietos yra tik dviems automobiliams.

Viską apžiūrėję, grįžtame Plužinės link. Mums reikalingas kelias P14 į Trsa. Kai jį privažiuojame, vėl gaunu lengvą šoką, nes kelias prasideda tuneliu, kuris man pasirodė ne ką platesnis už standartinį garažą. Laimei, jis trumpas. Toliau serpentinas su maždaug 3 m pločio asfalto juosta. Prasideda kalnų kelio „smagumas“, tačiau kokie vaizdai! Kuo aukščiau, tuo gražiau. Šviečiant saulei Pivos ežero skaidrumas sunkiai nupasakojamas. Po gero pusvalandžio išvažiuojame į lygumą (pusantro kilometro aukštyje!) ir kiek pavažiavę pasiekiame sankryžą ties Trsa GPS 43.188005, 18.934296. Geltona rodyklė rodo į Žabljaką, mūsų šios dienos tikslą, esantį Nacionaliniame parke Durmitor. Šis P14 kelias ganėtinai ekstremalus ir veda per aukščiausią Dumitor kalnų perėją, pavadintą Sedlo (liet. Balnas), esančią 1907 metrų virš jūros lygio. Bet mes sukame į kairę ir renkamės dar ekstremalesnį kelią per Nedajno, kuris veda, jeigu tai galima sakyti, per žemiausia vietą, per Sušica (liet. Sausoji) upės kanjono dugną. Ties Nedajno (Недаjно) kaimeliu GPS 43.201811, 18.987483, kur kelias pasuka prie tarpeklio krašto, verta sustoti kiek ilgėliau, pasigrožėti vaizdais ir kiek atsipūsti. Leidžiantis į tarpeklio dugną praktiškai nebus vietos kur sustoti, o ir vaizdus užstos medžiai. Kitame kanjono krašte, kurį mes turime pasiekti, matosi kaimelis Crna Gora (Црна Гора). Jis už kokių 2 km, bet važiuoti iki jo teks pusantros valandos. Taigi nuo Nedajno prasideda nusileidimas. Asfaltas labai siauras, tai važiuoju atsidaręs langą, kad iš anksto išgirsčiau serpentinu kylančius į viršų. Savo nuostabai nesutikome nė vienos kylančios transporto priemonės. Be nuotykių nusileidžiame prie Sušicko jezero (liet. Sausasis ežeras) GPS 43.151463, 19.000134 esančio pačiame tarpeklio dugne. Toliau vienintelis kelias veda į viršų, į Mala Crna Gora. Tai jau Nacionalinis parkas Durmitor. Kylame į viršų, ir nors asfaltas tik apie 2 m pločio, jis naujas ir keliantis pasitikėjimą. Ko nepasakytum apie patį kalną, tiksliau, tarpeklio šlaitą, kuriuo nutiestas šis asfaltas. Atrodo nelabai stabilus, vietomis pribyrėję akmenų. Atitvarų, žinoma, nėra, bet tai jau ne mano problema. Sutikęs priešpriešais važiuojantį automobilį aš spaudžiuosi prie uolos, o „bedugnės“ kraštu tenka važiuoti jam. Dažnai, kad prasilenkti, tenka sustoti kuo platesnėje vietoje. Teko net ir atgal pavažiuoti, kad prasilenkti. Bet radę tinkamesnę vietą vis lipdavome pasigėrėti vaizdais ir pafotografuoti. Deja, jokios nuotraukos neperduoda tų vaizdų ir to jausmo, kai žiūri į supančius kalnus stovėdamas ant tarpeklio krašto.

Toliau kylant į viršų, vaizdus teko pamiršti, nes įvažiavome į rūką, o tiksliau, debesį. Pakilus virš jo vėl papuolame į lygumą, tiksliau plokščiakalnį, esantį 1,5 km aukštyje. Tolumoje, kitame kanjono „krante“ matyti kaimelis Nedajno. Tas iš kurio mes atvažiavome. Vėl eilinė „fotosesija“, užkandžiai ir važiuojame toliau. Ties Mala Crna Gora privažiuojame sankryžą. Į kairę - Crna Gora, į dešinę – Žabljak. Dabar jau pasirenkame kelią į Žabljaką. Kelias ploščiakalniu siauras, bet nesudėtingas – prasilenkiant galima tiesiog išvažiuoti į pievą. Dar kartą stojame, dabar jau pasigrožėti ledynu, esančiu priešais stūksančiuose kalnuose. Apie 14 valandą atvykstame į sekančių dviejų nakvynių vietą Žabljake. Apartaments Grbovič, Vojvode Mišića bb, 84220 Žabljak, Juodkalnija. GPS 43.155054, 19.117720. 2 nakvynės 4 vietų apartamentuose (tiksliau nuosavo namo 1-ame aukšte) 100+8 Eur.

Liepos 9 d. (pirmadienis) 10 valandą ryto pėstute žygiuojame iki Crna jezera (Juodasis ežeras). Parking GPS 43.151400, 19.103009. Iki jo apie 3 km, neskubėtami atėjome per nepilną valandą. Keista vieta. Atrodytų nieko ypatingo, bet dvelkia kažkokia nepaaiškinama ramybe. Ežerą apeiti užtruko porą valandų. Pradžiai atrodė paprasta. Takas lygus, apie metro pločio, bet vėliau teko ir per uolas pasikarstyti, su improvizuotais laiptais iš akmenų. Žodžiu, avalynė turėtų būti atitinkama.

Sako kalnuose oras neprognozuojamas, bet Durmitoro parke tuo metu buvo viskas labai paprasta – ryte saulė, po pietų lietus. Kadangi Durmitoro apžiūrai turėjome tik vieną dieną, tai po pietų nuvažiavome apžiūrėti Taros kanjono. Garsusis Taros kanjono tiltas Most Đurđevića (Džurdževičiaus tiltas) arba tiesiog Most nad Tara yra vos už pusvalandžio nuo Žabljako. Nors prie tilto yra du parkingai, rasti laisvą vietą sunku. Vienas parkingas prieš tiltą GPS 43.148410, 19.292170, kitas parkingas už tilto GPS 43.150795, 19.295913.

Tiltas įspūdingas, arkinis, oficialiai jo aukštis 150 metrų, ilgis 350 metrų, bet yra jis ganėtinai žemai, arčiau kanjono dugno. Palyginti su kanjono dydžiu, jis beveik kaip žaislinis, nes oficialiai Taros kanjonas yra 1200 metų gylio. Užtenka pasakyti, kad Taros kanjonas, tai antras didžiausias (po Kolorado) kanjonas pasaulyje. Apie kanjono plotį galima spręsti pagal šalia tilto nutiestas čiuožimo lynais trasas. Tai populiari pramoga, čia šios trasos vadinamos „ZIP LINE“, o ilgis 824 m! Kaina nuo 10 Eur. Priešais tiltą yra restoranas, bet ten eiti neverta. Žmonių daug, nes į čia veža turistiniai autobusai. Kainos irgi „turistinės“. Tiesiog reikia pervažiuoti tiltą ir pavažiuoti porą kilometų į kalną P4 keliu, iki restorano „Suza Evrope“ GPS 43.162442, 19.290628. Žmonių nedaug, maistas geras, kainos džiugina, o iš terasos puikus vaizdas į Taros kanjono tiltą.

Kadangi kitą dieną laukė gana tolimas kelias pajūrio link, tai nusprendėme dar tą pačią dieną apžiūrėti kalnų perėją Sedlo (liet. Balnas). Iki jos tik 36 km (nuo Taros tilto), arba nepilna valanda kelio. Važiuoti reikia pro Žabljaką keliu P5 ir sukti į P14 (nuorodą į Trsą). Jeigu norite adaptuotis prie siauro asfalto, tai galima pasukti ir anksčiau, į P14 nuo Razvšje (oi!) kaimelio GPS 43.141912, 19.121160 (nuoroda į Savin kuk, Jezera). Kelias siauras, vos vienam automobiliui, pradžioje vingiuoja pieva ir aplinkinius vaizdus užstoja nedideli medeliai, labiau panašėjantys į krūmus. Dar keli šimtai metrų ir atsveria erdvė... Nežinau kaip tai tiksliai apibūdinti! Aplink kalnai, turėtų riboti ir slėgti, bet mane apėmė sunkiai nusakomas erdvės pojūtis... Kartą man vienas pažįstamas pasakė, kad atseit, ko ten važiuoti, jeigu per Google Maps'e kompiuteryje gali tą maršrutą „praeiti“ ir viską pamatyti. Tačiau taip gali kalbėti tik žmogus, pats niekada nevažiavęs į kalnus. Kelias pakankamai ekstremalus ir lyginant su pravažiuotu prieš dvi dienas per Sušica upės tarpeklį, pagal pojūčius, gal net ekstremalesnis, nes vaizdų neužstoja nei medžiai, nei krūmai. Pasiekus perėją Sedlo (Prevoj Sedlo) yra parkingas. GPS 43.141912, 19.121160. Tai pakankamai didelė aikštelė, kurioje telpa ir turistiniai autobusai (ir jie čia veža turistus!).

Leistis į kitą perėjos pusę mes neplanavome, tai pasigrožėję vaizdais apsisukome ir grįžome į Žabljaką. Žabljakas tikras kurortinis miestas – čia viskas pritaikyta turistams. Daugybė viešbučių ir nuomojamų privačių būstų. Yra nemažas prekybos centras, bankas, kepykla, kavinės, restoranai. Taip pat automobilių, dviračių ir keturačių nuomos punktai. Krūva vietų kur galima pavalgyti. Tereikia praeiti centrinėmis Njegoševa ir Vuka Karadžica gatvėmis. Populiariausias čia restoranas „Or‘o“. Kafe Bar Or'o Restoran GPS 43.155049, 19.120300. Populiarus, skanus maistas, bet labai daug žmonių. Šeimininkė mums rekomendavo kitą restoraną. Kiek nuošalesnį, bet, jos žodžiais tariant, ne blogesnį. Nepamenu jo pavadinimo, nes jis nepateisino mūsų vilčių. Neblogas, bet nieko ypatingo.

Rekomenduočiau Žabljake pasipildyti kuro atsargas, nes apylinkėse daugiau degalinių nematėm. Gal čia vienintelė regiono degalinė b.b Vuka Karadžića, 84220 Žabljak GPS 43.153656, 19.126444. 

Rytą (liepos 10 d., antradienis) atsisveikinome su šeimininke Maja. Ji nebogai kalba rusiškai, nes jos motina buvo rusų kalbos mokytoja. Ji mums išrašė specialius kvitus, kad esame sumokėje „pagalvės mokestį“ už visas nakvynes. Vėliau, kai atvažiavome į kitą nakvynės vietą, vienas pirmųjų šeimininko klausimų buvo - ar turime buvusių nakvynių mokesčių kvitus. Sakė, kad be jų išvažiuojant pasienyje galime gauti 200 Eur baudą. Kai vėliau pasų kontrolės poste pabandžiau parodyti juos muitininkui, jis šyptelėjo ir tarė: „Nema potrebe. To je za ruse“ (liet. Nereikia. Tai skirta rusams) J. Kodėl tik rusams – sužinosite pasidomėja nelabai senai Juodkalnijoje vykusiais politiniais įvykiais.

Nepasakodamas visų smulkmenų, dar kartą priminsiu, kad greitkelių Juodkalnijoje nėra. Geriausiu atveju magistraliniame kelyje galima rasti papildomą juostą lenkimui, bet tai itin reta prabanga. Paminėsiu keletą vietų, kurias pakeliui aplankėme ir kitiems rekomenduojame.

Vienuolynas Ostrog (Манастир Острог). Nuo Žabljak beveik 100 km ir 2 val kelio. Pražiavus Nikšič (Никшић) miestą pietų kryptimi magistraliniu keliu M18/E762, maždaug už 10 km bus geltonas ženklas su nuoroda „Ostrog“. Ten prasideda kalnų kelias į vienuolyną, iki jo tik 11 km, bet pusvalandis važiavimo ir dar 10 min lipimo laiptais pėstute. Parking Ostrog GPS 42.675524, 19.027685.

Krioklys „Niagara“ (Водопад „Ниагара“). Pretenzingas pavadinimas, bet tikrai vertas tų 20-30 minučių, kurias sugaišite čia užsukę. Nuo pagrindinio maršruto į pajūrį tai maždaug 6 km į šalį. Bet čia galima ir papietauti. Važiuoti reikia iki Restoran „Niagara“ Kuce Rakic, Podgorica, Juodkalnija. Parkingas GPS 42.384983, 19.280133.
Restoran „Crmnica“. Šis restoranas šalia Skadaro ežero, bet kitoje magistralės M2/E80 pusėje. Jis yra kiek nuošaliau nuo Skadaro ežero lankytojų centro ir pačios magistralės. Buvome vieninteliai klientai, nes restoranas ne „turistinis“. Tačiau jis apsodintas įvairiais augalais, saugančiais nuo saulės ir dulkių, maistas buvo geras ir kainos nesikandžiojo. Parkingas GPS 42.248180, 19.090116. Nuo čia galima paėjėti ir iki pačio Skadaro ežero, bet mums jis didelio įspūdžio nepadarė. Galima pasižvalgyti po apylinkes užlipus į Besac pilį. Apžiūrėti pačią pilį kainuoja 2 eurus žmogui. Bet mes to neplanavome. Besac Fortress, Virpazar, Juodkalnija. GPS 42.244248, 19.092989. 
Nuo Žabjako iki pajūrio miesto Bar, galutinio mūsų kelionės tikslo, nepilni 200 km,. Neskubėdami ir apžiūrėdami pakeliui įdomesnes vietas apie šeštą valandą vakaro atvykome į vietą. 
Apartaments Villa FourTuna Bjeliši bb, 85000 Bar, Juokalnija. GPS 42.108618, 19.104161.  
9 nakvynės 6 vietų apartamentuose 711+36 Eur.

  Šie apartamentai laikinai tapo mūsų namais. Atvykome liepos 10 d., išvykome liepos 19 d., taigi turėjome poilsiui pajūryje aštuonias pilnas dienas. Villa FourTuna (ne Fortūna, o Keturi tunai – taip verčiamas pavadinimas) puikiai įrengta europietiško stiliaus vila. Kambarių mikroklimatą ir temperatūrą palaiko rekuperacinės sistemos. Šiuolaikiškai įrengti kambariai, patogios lovos, Wi-Fi, terasa, kieme baseinas su pašildomu vandeniu. Nuomoja automobilius. Tikrai verta dėmesio vila, tik nuo jūros tolokai. Bet tai ne problema, nes bet kuriuo atveju iki normalaus paplūdimio reikia važiuoti. 
  Bar miestas turi uostą, iš kurio kursuoja laivai į Italijos uostus Bari ir Ancona. Yra miesto paplūdimys, bet ten nieko gero – krantas vieni akmenys, žmonių daug, triukšmas ir nelabai švaru. Šiaip nemokamų paplūdimių čia praktiškai nėra. Kiek jų radome, tai arba šiukšlynas, arba nėra vietos, arba.... vieni nudistai. Mokamuose palūdimiuose standartinė kaina nuo 10 eurų dienai (priklauso du gultai ir vienas skėtis). Jeigu sumokėta, galima išvažiuoti, paskui grįžti, vieta vis tiek bus saugoma iki vakaro. Tačiau 4 žmonėms 20 eurų į dieną mums pasirodė brangoka. Vietos gražios, bet maudytis tarp akmenų ne itin patogu. Vilos šeimininkas patarė važiuoti link Albanijos už Ulcinj miesto į vietovę Doni Štoj. Atstumas apie 35 km ir 40-45 min važiavimo. Bet jos to vertos! Ten vien smėlio paplūdimiai. Tikro smėlio, beveik kaip Palangoje, tik kiek tamsesnio. Jūra negili, smėlėtu dugnu. Vandens batai nereikalingi, bet šlepetės privalomos, nes net iki vandens nueiti sunku – svyla padai. Smėlis labai karštas, galima rimtai nusideginti. Oras +30...32°C, vanduo apie +25°C, smėlis – nežinau, kiaušinį galima kepti. Kaina 6 eurai už skėtį ir 2 gultus, bet kai sumokėjom, tai leido dar du čiužinius pasitiesti šalia nemokamai.Taigi 6 eurai dienai už 4 žmones. Yra kavinė, dušai, persirengimo kabinos, šiukšliadėžės. Net švendrėm (ar panašiai) dengtas ir saugomas parkingas. Nuostabu! Pamėgome šią vietą. Paplūdimio parkingas GPS 41.894455, 19.296597.

  Kai atradome šį paplūdimį, lankėmės jame kas antrą dieną, o kitomis dienomis keliaudavome po apylinkes. Planuose buvo pasižvalgyti po Bar miestą (atseit drabužių iš Italijos), aplankyti Stari Bar (Senajį Bar) miestą, Budvą, Lovčeną ir Kotoro įlanką. Planų buvo daug, bet ne visus pavyko įgyvendinti, nes neįvertinome vietinių sąlygų. Kelionė buvo pažintinė-poilsinė, bet ne dėl „pliusiuko“, tad „nesivertėme per galvą“, kad aplankytume viską. 
  Vieta, kur gyvenome – Bar miestas – mūsų supratimu labai nedidelis miestukas. Apie 14 000 gyventojų, bet turistų gal dar tiek pat. Jame yra uostas, taip pat geležinkelis Bar-Belgrad, todėl Bare įsikūrė daug prekybinių ir transporto kompanijų. Labai tikėjomes čia apsirūpinti drabužiais iš Italijos, deja, „stebuklų“ nebuvo, nes drabužiai buvo gana brangūs. Tačiau visai kita situacija buvo su maistu ir ypač alkoholiu. Fasuoti maisto produktai parduotuvėse paprastai serbiški, švieži produktai – vietiniai. Labai greitai supratome, kad vietinį vyną reikia pirkti tik parduotuvėse. Vietinio stalo vyno (0,7 L) kaina paduotuvėje - 1,29 euro, rūšinio apie 3 eurus, o kalnuose už butelį prašo 5 eurų. Vietinis alus nuo 0,50 iki 1 euro. Tačiau su alumi buteliuose, ypač retesnių rūšių, reikia būti atsargiam, nes butelis yra depozitas ir tai gali tapti problema. Pavyzdžiui, mūsų vilos šeimininkas skundėsi, kad jau pusmetį negali pakeist alaus rūšies!!! Esmė tame, kad perkant alų parduotuvėje, reikalaujama grąžinti tarą (depozitą), bet būtinai tos alaus rūšies, kurią perki. Depozitas nepigus, kiek pamenu, sudarė apie 20-25% alaus kainos. Pradžioje atrodė juokinga ir keista, kad negaliu „priduoti“ taros ir nusipirkti norimo alaus, bet, pasirodo, mažos parduotuvės negali parduoti depozito, o tik alų. Kiek tos rūšies alaus tuščių butelių atnešei, tiek pilnų gausi. Jeigu tos rūšies alumi, kurio depozitą turi, parduotuvė neprekiauja, tai nieko ir negausi. Dideliuose prekybos centruose paprasčiau, nes didesnis alaus pasirinkimas. Kitas variantas - alus skardinėse arba „bambaliuose“, juos galima pirkti visur ir kiek nori. Pačiame Bar mieste yra daug parduotuvių ir 3 dideli prekybos centrai: 
BAR market GPS 42.089169, 19.101425 (nebuvome); 
CENTRO GPS 42.093310, 19.098028 (žemėlapyje HD Lakovič) nebrangus, bet kiek netvarkingas. 
Hypermarket VOLI GPS42.093481, 19.096213  tvarkingas ir mums patiko labiausiai. 
  Visi jie mažiau negu kilometro atstumu vienas nuo kito. Dar yra didelis turgus su mažomis kavinukėmis, kur labai skaniai ir pigiai pusryčiaudavome. 8 eurai keturiems! Kavinuke tai vadinti neteisinga, nes čia tai vadinama „Čevabdžinica“. Pagal pagrindinį patiekalą – čevapči dešreles. Baro turgus oficialiai vadinasi Zelena Pijaca (Зелена Пијаца – liet. Žalioji rinka) Bulevar 24. Novembra, 85000 Bar, Juodkalnija. Iš bulvaro (pagrindinės gatvės) galima įvažiuoti Rista Lekica gatvele (ji vienpusio eismo), bet ja naudojasi prekeiviai, tai galima neplanuotai užstrigti tarp prekes atvežusių automobilių. Patogiausia turgaus parkingą pasiekti ir iš jo išvažiuoti per Makedonska gatvę. Rista Lekica (turgaus) Parkingas GPS 42.098126, 19.10084. 
  Šį turgų verta aplankyti, nes čia didžiausia regione daržovių pasiūla. Šalia Rista Lekica gatvelės yra atskira vieta prekiaujantiems žuvimi ir kitomis jūros gėrybėmis. Yra mėsinė, kepykla ir krūva užkandinių - čevabdžinicų. Čia pusryčiauja ar pietauja visi – prekeiviai, policininkai, biurų darbuotojai ir turistai. Skanu, sotu ir nebrangu.

  Važiuojant iš Bar link Ulcinj galima pamatyti nuorodą į „Stari Bar“. Tai Senasis Bar miestas, tiksliau, jo griuvėsiai. Bet aplankyti verta. Stari Bar Parking GPS 42.092406, 19.132912. Parkingas nemokamas, bet visiškai atviroje vietoje, o lauke +30°C. Ant asfalto, kaip ant keptuvės. Pamačiau šalia keletą medžių ir nusprendžiau pasistatyti automobilį jų pavėsyje. Tuoj pat prisistatė gauja pyplių, kurių vyriausiam gal kokie 12-13 metų, ir pareiškė, kad vieta mokama – 2 eurai dienai. Nesiginčijau (automobilio dažymas gali kainuoti brangiau) ir sumokėjau prašomą sumą. Man iškilmingai buvo įteiktas „kvitas“ – iš mokyklinio sąsiuvinio iškirptas lapelis su skaičiumi „2“. Taip pat buvau patikintas, kad viso stovėjimo metu automobilis bus „saugomas“. Labai priminė 90-uosius, bet Tėvynėje „stogas“ kainuodavo brangiau 😊. Visgi per visą viešnagę Juodkalnijoje tai buvo vienintelis toks atvejis.
  Netoli Senojo Bar miesto auga ir seniausias Juodkalnijoje alyvmedis. Medis kaip medis, bet alyvuogių aliejus Juodkalnijoje puikus. Važiuojant nuo Bar, už Utjeha miesto važiuojant link Ulcinj, už tunelio dešinėje kelio pusėje yra alyvuogių aliejaus fabrikėlis Uljara„Kollari“ GPS 41.982930, 19.160040 Atrodo šiaip sau, bet viduje naujausia įranga ir puikus alyvuogių aliejus už „gamintojo kainą“. Šeimininkė viską aprodė ir net nusifotografavo su mumis. Kaip paklausiau kur atsiųst nuotrauką, ji tik pečiais gužčiojo - nei el.pašto, nei kompiuterio nėra.
  Vieną dieną išsiruošėme į Kotoro įlanką, pakeliui pravažiuojant Budva, aplankant Njeguši kaimelį ir Lovčeną. Maršrutas apie 200 km. Dienai atrodo nedaug, bet visko nespėjome apžiūrėti. Kodėl? Žiūrėkite aprašymo pradžią. Tai Juodkalnija – tuo viskas pasakyta.
  Planuodamas šią išvyką neturėjau jokio supratimo, kaip sudėlioti maršrutą, nieko nežinojau apie tai, kad mūsų pasirinktame kelyje į Lovčeną, vyko naujo kelio statybos darbai tarp Žanjev Do ir Lovčeno.
  Dabar, kai tapau kiek protingesnis, siūlyčiau Nacionalinį parką Lovčen apžiūrėti taip - važiuojant nuo Bar pusės prieš Budva sukti į magistralinį kelią M2.3 link Cetinje (Цетинье). Vienas iš nepatogumu (jeigu pamiršote navigaciją) būtų tai, kad nuorodos į Lovčeną yra tik važiuojant nuo Kotoro pusės. Bet rasti kelią nėra sudėtinga – nuo žiedo (su nuoroda į Cetinje, Njeguš), pro degalinę, visą laiką važiuokite tiesiai Mojkovačka gatve, kol privažiuosite bulvarą t.y. pagrindinę gatve su žalia skiriamąja juosta. Tai bus „T“ formos sankryža, kurioje reikia pasukti į kairę. Už kelių šimtų metrų pamatysite nuorodą į Lovčeną. Nuo čia, Lovčenska gatve, jau į patį Lovčeną. Tikslas būtų Lookout restourant GPS 42.398021, 18.840177. Restoraną nurodau ne dėl pavalgymo, bet tai aukščiausia vieta iki kurios galima nuvažiuoti automobiliu. Čia reikia apsisukti ir jau tada ieškoti laisvos vietelės automobiliui pastatyti. Parkingo nėra. Automobiliai parkuojami šalikelėje. Jei pavyks, tai už kelių šimtų metrų, jeigu ne – tai ir už kilometro. Visą šį atstumą nuo automobilio teks pėdinti į kalną iki tunelio, kuriame yra laiptai vedantys į kalno viršūnę. Prieš kopdami, apsirūpinkite vandeniu. Nes čia jis brangsta sulyg kiekvienu laipteliu. Apačioje mažas buteliukas - 1 euras, o viršuje prašo jau 3,5 eurų. Sakyčiau beprotystė, bet kopia daugybė žmonių ir net tokio brangaus vandens atsargos greitai išsenka. Kopimo tikslas – kalno viršūnėje pastatytas aukščiausias planetoje mauzoliejus. Jame ilsisi svarbiausio iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų – Petaro II Petrovič-Negošo (1813-1851) – palaikai. Petaras II (liet. Petras) neoficialiai laikomas Juodkalnijos įkūrėju. Daugelis klaidingai mano, kad mauzoliejus yra pastatytas ant aukščiausio - Lovčeno kalno. Tačiau pačio Petaro II pageidavimu, jis palaidotas 2-oje pagal aukštį viršunėje. Lovčenas šalia, o jo viršūnėje bokštas su įvairia retransliacijos įranga. Pats mauzoliejus nelabai vertas prašomų 5 eurų už lankymą, bet to tikrai verta už mauzoliejaus esanti apžvalgos aikštelė. Vaizdai kvapą gniaužiantys. Ypač kai yra nedidelių debesėlių ir jie plaukia žemiau. Tada realiai jauti tą didžiulį aukštį.

  Po Lovčeno sekantis maršruto punktas būtų Njeguši kaimelis. Tačiau prieš važiuojant į ten, nusileidę nuo mauzoliejaus kalno, stabtelėkite sankryžoje prie vietinių prekeivių. Čia rasite didžiausia įvairių stiprių gėrimų (ir ne tik) pasirinkimą. Labai patogūs buvo nedideli buteliukai parsivežti lauktuvių ir kainos ne didesnes negu kitur. Prekeiviai prie sankryžos ties Lovčenu GPS 42.400692, 18.827331. Šia sankryžą pažymėjau ne šiaip sau. Kairiau kelias atgal į Cetinje, į dešinę link Žanjev Do nuo kurio kelias toliau šakosis į Njeguši arba Kotorą. Jis artimiausias ir aš juo važiavau, bet kaip minėjau anksčiau, jame vyko remontas ir tam tikrais laiko tarpais jis uždaromas. Jeigu bus uždarytas, teks grįžti į Cetinje ir nuo ten važiuoti į Njeguši.
  Nedidelis Njeguši kaimelis GPS 42.427856, 18.821828 įsikūręs žaliame slėnyje tarp aukštų kalnų. Pagrindinėje aikštėje yra kelios kavinės (konobos), veikia suvenyrų ir maisto produktų (kumpio, medaus, sūrio) turgelis. Nusipirkite Nikšič pršuto, jis pats geriausias visoje Juodkalnijoje. Taip pat ožkų sūrio. Taip teorijoje. Bet mums, matyt nepasisekė, nes atvažiavome per futbolo čempionatą. Kam rūpi turistai, kai per “teliką“ rodo futbolą! Palaukę 5 min vienoje kanoboje, paskui kitoje, sėdome į automobilį ir pasukome atgal. Buvome labai alkani ir nusivylę. Nieko labai nesitikėdami, grįždami sustojome prie Etno Selo Sveti Georgije GPS 42.427136, 18.800187. Tiesiog norėjome pavalgyti, o atrodė labai prabangiai. Taip ir buvo. Viskas aukščiausiame lygyje - padavėjai paslaugūs, aplinka nuostabi, maistas puikus, o kainos... kaip Juodkalnijoje. Už prabangius pietus sumokėjome (su arbatpinigiais) nepilnus 40 eurų. Tačiau kokia ten aplinka! Įrengti tvenkiniai, kur galima pasiirstyti valtele, plaukioja antys ir gulbės. Viskas tvarkinga ir švaru. Aplink visą šį grožį sustatyti nuomojami namukai. Galėčiau ten gyventi.
  Papietavę, sotūs ir laimingi pasukome link Kotoro įlankos. Netrukus pasiekiam garsųjį Kotor-Lovčen serpentinų kelią - kitaip dar vadinamą Kotoro laiptais GPS 42.403034, 18.782207 - stačiu kalno šlaitu vingiuojantį žemyn link įlankos. Kelyje daugiau nei dvidešimt seprentinų, ir kiekvienas posūkis pažymėtas skaičiuku, kad nereiktų patiems tų serpentinų skaičiuoti. Gražiausi vaizdai – pačiame viršuje. Matyti visa Kotoro įlanka. Šia prasme turbūt geriau kilti tuo keliu nuo Kotor į Lovčen, nes važiuojant žemyn iškart pamatai patį gražumą, o toliau jau kartojasi daugmaž tas pats, ir vis mažiau įspūdinga. Bet pravažiuoti tikrai verta, nesvarbu, kuria kryptimi, nes vaizdai labai gražūs, kad ir besikartojantys.

  Besileisdami supratome, kad po valandos sutems ir apvažiuoti Kotoro įlanką nerealu (nes tai dar apie 100 km). Nusileidus „Kotoro laiptais“ teko sukti link Budvos ir grįžti atgal į Bar miestą. Buvo labai gaila, bet esmė tame, kad Juodkalnijoje praktiškai neįmanoma apžiūrėti dviejų stambių objektų per vieną dieną. Kitą dieną norėjome vėl atvažiuoti vien įlankos apžiūrai, bet vaikai užprotestavo. Gaila. Bet mes čia dar tikrai grįšime. 
  Liepos 19 d. (ketvirtadienį) išvažiuojame. Papusryčiavome jau minėtame Bar turguje ir apie 8 valandą ryto pajudame. Per Sosina tunelį (pietinis įvažiavimas) GPS 42.166925, 19.028181, (šiaurinis įvažiavimas) GPS 42.200896, 19.051846 (ilgis 4,2 km - kaina 2,5 Eur) važiuojame link Podgoricos.

 Staiga mus magistralėje stabdo policija. Nesupratau ką blogo padariau, bet tuoj pastebiu, kad stabdo tik automobilius su užsienietiškais numeriais. Policininkas nurodo vietą kelkraštyje ir prie mūsų automobilio pripuola net dviese. Iš kur atvažiavote? Kur važiuojate? – pasipylė klausimai. Kai pabandžiau traukti dokumentus, nuramino – nereikia, čia tik statistikai, turistų apklausa. O širdis jau beveik kulnuose buvo...
 Prieš 12 valandą įvažiuojame į „Granični prijelaz Ščepan Polje“(Juodkalnija), jį pravažiuojame ir pusvalandžiui užstringame „Granični prijelaz Hum“ (Bosnija ir Hercogovina), nes prieš mus autobusas. Pagrindinis automobilių srautas buvo į Juokalniją, tai daugiau didelių kliūčių nebuvo ir Sarajevo priemiesčius pasiekiame apie 14 val. Vaikai (ypač jaunėlis) buvo labai suintriguoti istorijų apie karą, ne taip seniai vykusi Bosnijoje, todėl suplanavome 2-3 valandas skirti Sarajevo apžiūrai. Rezultate išėjo visos 4 valandos.
 Pirmasis sustojimas Sarajevo Tunel, Tuneli 1, Sarajevo 71000 Bosnija ir Hercogovina. Karinis kodinis pavadinimas Tunel D-B, žmonių vadinamas tiesiog Tunel Spasa (liet. išsigelbėjimo tunelis). Parkingas GPS 43.819832, 18.336624. 
 Atidaryta nuo 9 iki 17 val. Kaina suaugusiam 10 BAM suaugusiems, 5 BAM studentams ir moksleiviams.
  Apmokėjimas tik grynais. Būtinai aplankykite šį muziejų. Daug skaičiau apie Sarajevo apgultį per 1992-1995 metų Bosnijos karą. Kaip tuneliu - kurio aukštis 1,6 m, plotis 0,8 m ilgis 800 m – buvo gabenami ginklai, medikamentai ir maisto produktai. Tačiau visai kitaip į tai žiūri, kai tau pasakoja apie Sarajevo gynybą, tavo vienmetis pats dalyvavęs tuose įvykiuose. Tai buvo tikrai įsimintina ekskursija

 Ar teko girdėti terminą „Sarajevo rožė“? Jos buvo genialus spontaniškas apgulties aukų atminimas: ten, kur serbų artilerijos šūviai užmušdavo žmogų, kiti miestelėnai ištaškyto asfalto duobę užlygindavo betonu su raudonais dažais – “nenuplaunamomis kraujo dėmėmis”. Kelios „Sarajevo rožės” dar teberaudonuoja miesto šaligatviuose, tačiau keičiant grindinį „Sarajevo rožės“ nyksta... Tokią „rožę“ galima rasti prie Parlamentarna skupština Bosne i Hercegovine (Parlamento rūmų), Katedrala Srca Isusova (Švenčiausios Jėzaus Širdies katedros) GPS 43.859212, 18.425501, matosi ji ir prie Sarajevo tunelio.

 Toliau mūsų maršrutas ėjo per „Snaiperių alėją“. Sarajeve yra plati Ulica Zmaja od Bosne (Drakono iš Bosnijos) gatvė, taip pavadinta XIX a. pradžios karvedžio ir politiko Huseino Gradaščevičiaus vardu. Šis didvyris ryžtingai kovojo už krašto autonomiją Osmanų imperijos sudėtyje, todėl gavo Drakono pravardę. XX a. pabaigoje gatvę labiau išgarsino ne Gradaščevičiaus įamžinimas, o tai, kad 1992 - 1995 m. Sarajevo apgulties metu ji pagarsėjo kaip „snaiperių alėja“. „Snaiperių alėja“ patogiausia pravažiuoti nuo Bulevar Meše Selimovića, GPS 43.848095, 18.360724 per Ulica Zmaja od Bosne iki Parlamentarna skupština (Parlamento rūmai) GPS 43.855683, 18.406684. Nors Sarajevas atstatytas ir atrodo kaip šiuolaikinis europietiškas miestas, karo žymės tebematyti važiuojant per miestą – pastatų sienos tebėra nusėtos kulkų ir sviedinių paliktomis žymėmis. Po visą miestą išsibarsčiusios baltos (dėl balto marmuro paminklų) karo metu tūkstančių nužudytų musulmonų kapavietės. Pati šalis, po karo suskilo į tris autonominius vienetus - Bosnijos ir Hercegovinos federacija (10 kantonų), Serbų respublika (7 apygardos) ir nedidelę Brčko apygardą. Tai paaiškina, kodėl įvažiavę į Bosnijos ir Hercogovinos valstybę, pradžioje papuolėme į Serbų respubliką, o tik paskui į Bosnijos ir Hercogovinos federaciją. Ačiū dievui , bent muitinių nėra.

  Sarajevas turi dvi „širdis“. Čaršiją (sunkiai išverčiamas žodis, reiškiantis ir “senamiestį”, ir “turgų”), pastatytą turkų Osmanų laikais, su daugybe vienaukščių krautuvėlių, čevapčicinių, kebabinių, mečetėlių, prekybos paviljonų ir mėnulio laiką rodančiu bokšto laikrodžiu. Ir Naujamiestį, kuriuo Sarajevą išplėtė 1878 m. miestą užėmusi Austrija-Vengrija: su puošniais daugiabučiais, katalikų ir stačiatikių katedromis, plačiomis gatvėmis, parkais. Bosniai juokauja, kad austrai per 50 metų miestą pakeitė labiau, nei turkai per 500 metų.
 Naujamiesčiui laiko neužteko, bet Čaršiją apėjome beveik visą pradėdami nuo miesto simboliu tapusio, medinio, Sebilj fontano. Sebilj (Себиљ) Baščaršija 1, Sarajevo 71000, Bosnija ir Hercogovina GPS 43.859748, 18.431243. Tiesa su parkingu pavargome, nes arti nebuvo vietų. Apie nemokamą iš viso teko pamiršti. Parkingų daug, bet net du ratus apsukome aplink senamiestį, kol radome laisvą, nors ir mokamą vietą. Pavalgę ir apžiūrėję senamiestį iš miesto pajudėjome tik pusę septynių vakaro.
  Nakvynės vieta buvo pasirinkta maždaug už valandos (~80 km) kelio nuo Sarajevo Motel Bor Stjepana Radića 44, 72250 Vitez, Bosnija ir Hercegovina GPS 44.146093, 17.799385. 1 nakvynė 2-jų aukštų apartamentuose 43,20 Eur (su pusryčiais). Mūsų užsakyti apartamentai buvo puikūs, bet turėjo tam tikrų trūkumų – pirmame aukšte tik tualetas ir kriauklė, o antrame tik jakuzzi... Bet mes ne itin reiklūs, tai labai nesupykome. 😊 Aptarnavimas irgi labai neblogas... Virtuvė jau nedirbo, bet tuo kas buvo bare skaniai pamaitino ir pagirdė. Ryte teko primygtinai prašyti, kad paimtu mokestį už vakaro pasisėdėjimą. Tiesiog buvo pamiršę įtraukti į sąskaitą. Kai mus aptarnavusiai merginai arbatpinigiais palikau visas turėtas Bosnijos markes (apie 2-3 eurus), tai jos dėkingumui nebuvo ribų. Fantastiška šalis!

  Ryte po puikių pusryčių pajudėjome link Šamac sienos perėjimo punkto, to pačio, pro kurį įvažiavome. Toliau Kroatija, Vengrija... Apie važiavimą per Vengrija norėčiau kiek detaliau papasakoti. Tai nėra ta šalis kuri labai mėgsta svetimšalius. Bala nematė migrantų, bet prie ko turistai...
  Kroatijos sieną kirtome be problemų. Ištiesus pasus paklausė: „Poljska?“-„Ne, Litva“ – „Možete jahati“. Viskas, įvažiavome į ES. Vengrai labai saugo „Šengeno erdvę“ ir nėra jokių išimčių, net šios erdvės nariams. Deja ir pietauja visi vienu metu.... Daugiau negu valandą prastovėjome, o paskui vien keturių pasų patikra užtruko 15 min. Pravažiavus muitinę „linksmybės“ nesibaigia, nes įvažiuojame į greitkelį, mokamą greitkelį. O vinječių pardavimo punktas už 15 km. O kaip iki jo nuvažiuoti be vinjetės?! Vengrijoje nėra klijuojamų vinječių, jos elektroninės. Teoriškai e-vinjetę galima nusipirkti telefonu, kai žinai kaip tai daryti ir moki vengrų kalbą. Žinote kas rašome oficialiuose vengrų dokumentuose: „E-vinječių pardavimo taškai mokamose autostradose skirti ne apmokėti dabartinį važiavimą, o tam, kad palengvinti e-vinječių įsigijimą sekančiams važiavimams“. Tai reiškia, kad inpekcija gali patikrinti ir pardavimo vietose, esančiose mokamuose keliuose. Šiose vietose vairuotojų bandymas įsigyti vinjetę neatleidžia jų nuo baudos. Taigi galite stovėti eilėje, kad nusipirti vijetę, o tuo pat metu inspektorius jau rašys baudą už jos neturėjimą. Už važiavimą mokamais keliais be e-vinjetės yra numatyta 14.875 HUF (maždaug 46 Eur.) bauda, jei sumokama per 30 dienų. Per šį laikotarpį nesumokėjus baudos, ji padidėja iki 59.500 HUF (maždaug 184 Eur.). Gražiai gražu!
  Atvažiuojant nuo Slovakijos pusės problemų nebuvo, nes degalinė buvo iki greitkelio. O čia užkampis ir degalinės nėra. O greitkelis yra. Taigi iki pardavimo punkto tenka važiuoti nemokamais keliais arba... rizikuoti. Tiesa, dabar jau servisas patobulėjo ir vinjetes galima laisvai pirkti internete. Tinklapis jau „kalba“ ir vokiškai, ir angliškai: https://ematrica.nemzetiutdij.hu/ 
  Visą kitą Vengrijoje nėra jau taip blogai. Pavyzdžiui – kainos. Jau ne vienus metus, važiuodami pro Budapeštą, sustojame apsipirkti ir pavalgyti. Viena tokių vietų, netoli nuo aplinkkelio M0/E71/E75 esantis prekybos centras AUCHAN Szigetszentmiklós, Háros 120, 2310 Vengrija GPS 47.382418, 19.026534. Galima pigiai nusipirkti vietinio vyno, alaus ir įvairiausių produktų. Tik pavalgyti čia nepavyks – jokio restorano, tik greitų užkandžių „kioskas“. Tačiau už kokių 500 m yra puikus restoranas Árvay Csárda II. Rákóczi Ferenc utca 357, Budapest, 1214 Vengrija GPS 47.388534, 19.027694. Labai geras, skanu ir nebrangu. Pietūs keturiems asmenims niekados neviršijo 25 eurų. Jų „tugrikais“ t.y forintais tai 7-8 tūkstančiai. Šioks toks nepatogumas, kad apmokėjimas tik grynais. Tai išspręndžiama paprastai – užsisakome maistą ir paprašome preliminarios sąskaitos. Buvo tarkime 5620 forintų. Tai nulėkiau iki bankomato Auchan prekybos centre ir nusiėmiau 6000 forintų ir visus atidaviau. 5620 sąskaita + 380 arbatpinigiai, viso 6000 t.y. apie 19 eurų. Pigiau tik Juodkalnijoje 😊. Beje dar viena detalė...Restorane yra papūga, didelė, berods ara veislės. Jei išeidami nepaliksite jai „arbatpinigių“ pvz. kokio sausainiuko, tai ji jus „apibars“ ir labai garsiai.
  Išvažiuodami, greitkelyje M1/E75 prie Budapešto, užstrigome klaikioje spūstyje. Kai iš keturių juostų kelininkai padaro vieną.... Žodžiu iš Budapešto išvažiuoti užtrukome 2 valandas ir sekančią nakvynės vietą Lenkijoje atvažiavome ne 9 val. vakaro, kaip planavome, o beveik 11 val. vakaro. Apartamenty Energo ul. Ludowa 3, 41-909 Bytom, Lenkija GPS 50.323858, 18.929272. Iš maisto restorane buvo likęs tik alkoholis, nes virtuvė dirba tik iki 22 val. Tačiau ten dirbančios merginos šaunuolės - rado kažkokios užkandos ir net pagamino kiaušinienės. Viešbutis labai neblogas, puiki aplinka. Tik mums teko labai nepatogi (siaura) sofa-lova, nes prabangią dvigulę „okupavo“ vaikai. Miegojau blogai, tai likęs kelias iki namų (~ 800 km) nebuvo labai lengvas. Dar kartą pavalgyti buvome sustoje įprastinėje (grįžtant) vietoje už Lomžos. Karczma Oberża Pod Czarnym Baranem, Stawiskowska 32, 18-421 Piątnica Poduchowna, Lenkija GPS 53.201903, 22.100787. Tai keletas kilometrų už Lomžos, dirba net sekmadienį vakare, lietuviškas meniu. Nuo čia iki namų (Vilniuje) tik 316 km. Vieni juokai . (Deja per Covid-19 bankrutavo).
Kai grįžome namo ir kiek „atsipeikėjome“ po kelionės, tai pabandėme suprasti ar kelionė pavyko, ar buvo šiaip sau. Įspūdžių prasme kelionė į Juodkalniją pranoko visus lūkesčius. Kontrastų šalis, kur įspūdingas gamtos grožis kalnuose kontrastuoja su visiška netvarka ir apsileidimu miestuose. Eismas mieste pirmą dieną varo į neviltį arba šoką ir reikalauja geležinių nervų...Transporto priemonių įvairovė irgi kelia nuostabą. Nuo Lamborghini ir Ferrari iki Jugo ir Žiguli. Tai neturtinga šalis, oficialiai bedarbystė siekia 40%, bet žmonės draugiški. Nė karto, net vėlai vakare, vaikščiojant po gyvenvietes nebuvo jausmo, kad tai nesaugu. Neapžiūrėjome visko, taigi yra pretekstas grįžti ir pamatyti viską.